Vienos storos mergaitės istorija: kaip mane išgarsino mano storas užpakalis (1 dalis)
Mūsų įprastinė šeimos vakarienė būdavo kapota mėsa, bulvės ir troškinti kopūstai, bet viena tokia vakarienė įsirėžė į mano atmintį. Man buvo vos aštuoneri kai tėvas atsistojo, atsikrenkštė ir dviem mano vyresniems broliams, jaunesnei sesutei, mamai ir man pareiškė: „Arabella bulvių negaus, nes ji yra stora“. Viešas pažeminimas visuomet būdavo vienas mėgstamiausių mano tėvo dalykų, o šįkart jis dar kartą „paskatino“ mane mesti svorį. Bet viešas pažeminimas paprastai paskatina tik pačius blogiausius žmonių jausmus, o aš tą naktį buvau sukrėsta, sutrikusi, pikta ir labiausiai – nusiteikusi priešintis. Mano neišsakyta reakcija tuomet, o ir iki šiol, kai tik man ko nors atsakoma dėl mano tariamo netinkamumo, yra tokia: „Jei manai, kad aš dabar bloga, palauk: galiu būti dar kur kas blogesnė...“. Net neįsivaizduoju, kiek tuomet svėriau, bet radusi kelias tų laikų – nuo 1965 iki 1966 metų – fotografijas, konstatavau, kad buvau rubuilė. Neatrodžiau taip, lyg man autobuse reikėtų dviejų sėdimų vietų, bet ir negalėjau savęs vadinti liekna. Nuo pat pradžios mano tėvai, kurių abiejų svoris yra normalus, leido aiškiai suprasti, kad jie nenori storos Arabellos. Jie norėjo, tikėjosi ir galų gale netgi reikalavo lieknos Arabellos. Nepaneigiamas faktas, kad lieknutė Arabella niekada taip ir neatsirado (gimusi svėriau 4,9 kg), atrodo, neatitiko mano tėvų lūkesčių.
