Krikščioniškas lytinis auklėjimas kviečia į intymumą žvelgti ne tik kaip į biologinį procesą, bet kaip į neįkainojamą Dievo dovaną, kuri skleidžiasi per meilę, pagarbą ir atsakingą įsipareigojimą. Šioje rubrikoje tėvai ir pedagogai ras gaires, kaip ugdyti jauno žmogaus lytinę tapatybę remiantis krikščioniška antropologija, pabrėžiant kūno orumą bei skaistumo dorybę šiuolaikiniame pasaulyje. Atviras dialogas apie lytiškumą tikėjimo šviesoje padeda vaikams suprasti šeimos vertybių grožį ir ruošia juos pilnaverčiam, dvasiškai turtingam suaugusiųjų gyvenimui.
Klausimas: Kas leidžiama ir neleidžiama krikščionių porai sekse? Atsakymas Biblijoje parašyta: „Tebūna visų gerbiama santuoka ir nesuteptas santuokos patalas. O ištvirkėlius ir svetimautojus teis Dievas“ (Hebrajams 13:4). Biblijoje niekur nerašoma, kas leidžiama ir kas neleidžiama porai sekso metu. Žmonos ir vyrai yra mokomi: “Nesitraukite vienas nuo kito, nebent abiems susitarus kuriam laikui“ (1 Korintiečiams 7:5a). ... Skaityti toliau
Galbūt jūs manote, kad žiniasklaida nėra tinkama priemonė klausytis šlovinimo muzikos ir nepajėgia jos atskleisti; galbūt manote, kad bažnyčia negali pasiūlyti jaunuoliams nieko, kuo jie galėtų pasitikėti. Jungtinėje Karalystėje transliuotos televizijos laidos Davido Frosto Alpha TV, „Vienuolynas" (angl. „The Monastery") ir „Nereikia sekso - mes paaugliai" (angl. „No sex please we‘re teenages) tai paneigia. „Vienuolynas" atskleidžia benediktinų bendruomenės galimybes pakeisti gyvenimus tų, kurie nusprendė kuriam laikui atsiriboti nuo pasaulio. Projektas „Nereikia sekso - mes paaugliai" neįprastu būdu parodo, kaip Evangelijos principai gali visiškai pakeisti paprastų, nepasiturinčių, netvarkingų, nelankančių bažnyčios Londono paauglių gyvenimus. Paauglių, kuriuos lengvai įtraukia malonumų kultūra, pabrėžianti seksualumą, skatinanti girtavimą ir laikinus santykius. Štai pavyzdys. Tarkime, jums keturiolika metų. Jūs jau turėjote lytinių santykių ir neketinate jų nutraukti. Lytiniai santykiai rodo jūsų pasirinktą gyvenimo būdą. Taip gyvena dauguma jūsų bendraamžių. Tai suteikia jums autoritetą tarp draugų, padeda jaustis gerai ir nesivaržyti savo kūno. Bet staiga ateina asmuo, dvigubai vyresnis nei jūs, ir siūlo: „Ar sutiktum nesimylėti penkis mėnesius?" Daugelis paauglių tik pasijuoktų iš tokio pasiūlymo. Kodėl, po galais, atsisakyti sekso? Kokia iš to nauda?
Iškreiptų santykių, kuriuos tradiciškai vadiname „svarbiausiomis“ ydomis, sąraše gašlumas yra antrojoje vietoje. Jis seka po rajumo ir su šia yda yra glaudžiai susijęs: tiek maisto, tiek seksualinis besotiškumas yra įsišakniję toje pačioje dirvoje. Evagrijus jau IV amžiuje teigė, kad „rajumas - gašlumo tėvas“. Kaip ir rajumas, gašlumas yra kūno yda ir apima visas penkias jusles: viskas prasideda nuo regėjimo, uoslės ir klausos bei baigiasi ragavimu ar lytėjimu. Nepaisant to, abi šios ydos yra „sielos ydos", kurios užgimsta širdyje, ir kovą su jomis pradėti reikia būtent širdyje. Rajumas ir gašlumas yra aistros, parodančios suvokimo praradimą ir ilgainiui atsirandančią nuostatą siekti malonumo dėl jo paties, fizinio pasitenkinimo, atplėšto nuo savo tikslo. Seksualinis malonumas pasižymi keturiais bruožais: tai pats intensyviausias fizinis malonumas; tai sudėtingas malonumas, apimantis visą kūną ir psichiką; tai malonumas, susijęs su laiku, su vyro ir moters istorija nuo lytinio subrendimo iki senatvės; tai malonumas, neatskiriamas nuo lytinio akto, nors tėra vienas iš jo aspektų. Tad suprantama: jeigu seksualinė sueitis - vien tik fizinis malonumas ir orgazmas, niekas kitas nebedomina, tik joje dalyvaujantis organas, neatsiveriama jokiam tikslingumui. Šitaip viskas susiaurinama iki vienintelio tikslo - „pavergsi savo artimą“, o kito žmogaus domina vien kūnas, erotinės ir trokštamos vietos; jis tampa daiktu ar netgi fetišistiniu elementu... Tačiau seksualinė energija gali ir vienyti, jei ji nukreipta į meilę, į bendravimą, t. y. į meilės „istoriją“, o kai ji susiaurinama iki erotizmo, tada, priešingai, - ji skaldo, skiria, išsekina asmenį. Taigi išmokti mylėti reiškia valdyti troškimą, priimti savo lytišką kūną, pritarti atstumui, atsisakyti piktnaudžiauti kitu ir jį valdyti bei laikyti savo nuosavybe.
Šventumas buvo siejamas su jam būtina skaistybe, o šventi norėjo būti visi. Palaimintųjų ir šventųjų, gyvenusių santuokoje, esama labai daug, tačiau visi jie tam tikru laiku rinkosi gyvenimą vienuolynuose, o jei pasaulietišką drauge su sutuoktiniu, tai griežtai atsisakydami lytinių santykių. Tiesa, pasitaikydavo ir kurioziškų atvejų. XII a. venecijietis Nikolas Gustinianis (1110–1180 m.), nuo vaikystės svajojęs apie vienuolišką gyvenimą, įstojo į benediktinų vienuolyną San Niccolo del Lido. Jau po įžadų gavo iš Romos leidimą, labai savotišką dispensą, grįžti į tėvų namus tam, kad... pratęstų giminę! Jo broliai žuvo kare būdami bevaikiai, ir tėvas išreikalavo, kad vienintelis gyvas likęs sūnus – vienuolis parvyktų „darbinių atostogų“ ir pasirūpintų palikuonimis, ką šis ir padarė. Vedė Anną Michelę ir su benediktinišku stropumu ėjo pareigas. Tad jo žmona, būsima palaimintoji, pagimdė šešis sūnus ir tris dukteris. Atlikęs kas reikia, t. y. pradėjęs devynis palikuonis ir juos gerokai paauginęs, Nikolas sugrįžo į vienuolyną ir ten praleido likusius dvidešimt metų. Kiek vėliau į vienuolyną nuo pasaulietiškojo gyvenimo sumaišties pasitraukė ir jo žmona. Sutuoktiniai Gustinianiai paskelbti palaimintaisiais, o jų vaikai, vaikaičiai ir provaikiai garsėjo pamaldumu ir aukštomis dvasininkų pareigomis. Šiaip jau kūno reikalai buvo laikomi gėdingais ir net draustinais. Lytinį gyvenimą tebuvo galima gyventi turint vieną vienintelį tikslą: biologiškai pratęsti giminę.
„Giesmių giesmę“ daugybė šventųjų ir mistikų komentavo labiau nei bet kurią kitą Biblijos knygą. Apie šią dievišką erotinę poeziją yra prirašyti tomų tomai. Šiuose keliuose skyriuose apžvelgėme tik mažytę dalį jos turtų. Galėtume ir turėtume pasakyti kur kas daugiau. Nors ir esu tikras, kad dar sugrįšiu prie šio Biblijos skyriaus ateityje, dabar užbaigiu jo apmąstymus. Ankstesnėje dalyje, pažvelgėme į mylimojo pasakymą: „Mano sesuo sužadėtinė – uždaras sodas. Uždaras sodas, užantspauduotas šaltinis“ (Gg 4, 12). Jonas Paulius II kūno teologijos (KT) veikale pabrėžė, kad, vykstant mylimųjų duetui, nuotaka „atveria“ savo sodą „prieš sužadėtinio sielos ir kūno akis“ (KT 111, 4). Jis pagarbiai įžengia, ir jų meilė yra pagaliau atbaigiama. Tokiu būdu „vyras ir moteris kartu ... sukuria abipusio savęs dovanojimo ženklą, kuris uždeda antspaudą visam jų gyvenimui“ (KT 111, 5). Santuokos atbaigimas yra specifinis momentas, kur santuokos įžadai tampa jokiais būdais neišardomi, išskyrus vienu – mirtimi. Tokia yra lytinio akto reikšmė ir galia Dievo plane. Lytinio akto „kalba“ liudija: „Aš esu absoliučiai tavo iki mirties. Aš priklausau tau ir tu man, kol mirtis mus išskirs.“ Ne tai, kad seksas pritinka tik santuokai. Labiau tai, jog seksas pagal Dievo planą iš prigimties turi santuokinę reikšmę. Todėl lytinis aktas yra vadinamas santuokiniu aktu. Seksas ir jo tikroji reikšmė atsiskleidžia tik tada, kai tai yra „stiprios kaip mirtis“ meilės išraiška.
Prieš perteikdamas Jono Pauliaus II mintis, turėčiau jus perspėti, kad kaip ir daugybės kitų mistikų „Giesmių giesmės“ komentarai, Jono Pauliaus II intymūs svarstymai gali šokiruoti. Tačiau šis „skandalingas dalykas“ tik parodo didelį poreikį seksualumui grąžinti šventumą. Tai ir yra pagrindinis Jono Pauliaus II kūno teologijos tikslas. Ir, žinoma, tai skirta ne „pakutenti“, bet sutaurinti – atskleidžiant ir parodant, kokia iš tikrųjų tauri, kokia šventa yra vyro ir žmonos sąjunga. Jonas Paulius II pirmiausia akcentuoja, kaip svarbu, kad mylimasis vadina savo mylimąją „seserimi“, prieš pavadindamas „sužadėtine“. Tai parodo, jog mylimasis gerbia ją kaip asmenį, kaip tokį patį žmogų, koks jis yra. Atskleidžia, kad potraukis „sužadėtinei“ yra ne tik geismas, bet meilė. Normalus vyras pasibaisėtų nuo minties, kad galima geisti savo sesers, tačiau lygiai taip pat vyras turėtų atsitraukti nuo minties geisti savo sužadėtinės. Santuoka nesuteikia teisės vyrui naudotis savo žmona kaip objektu malonumui pasiekti. Vedybiniai santykiai yra skirti dieviškos meilės išraiškai, jie neturi būti paremti gyvulišku instinktu. Taigi, būtent tai, kad mylimasis atpažįsta savo žmoną kaip seserį, tai jam leidžia prie jos artintis su nesavanaudišku švelnumu (žr. KT 110, 2). Jaunikio autentišką meilės jausmą atskleidžia posakiai „uždaras sodas“ ir „užantspauduotas šaltinis“. Tai nurodo, anot Jono Pauliaus skvarbių įžvalgų, kad „nuotaka parodoma vyrui kaip savo paslapties šeimininkė“ (KT 110, 7).
Klasikinė „religingų“ žmonių klaida (faktiškai eretiška klaida) yra manymas, jog norint pasiekti šventumą reikia atmesti seksualumą. Turėtume atmesti tik iškraipytą seksualumą, o ne seksualumą apskritai. Erotinė „Giesmių giesmės“ poezija žadina tai, kas seksualioje meilėje yra teisinga, gera ir gražu, nes Dievas tai sukūrė „iš pradžių“, dar prieš tai, kai nuodėmė ją iškreipė. Pradžioje vyras ir moteris jautė lytinį potraukį, ir tai buvo ne kas kita kaip troškimas mylėti taip, kaip Dievas myli, mylėti Dieve. Dėl to jie „buvo nuogi...“ (Pr 2, 25). Adomo susižavėjimas išvydus Ievą: „Pagaliau tai tu! Kaulas mano kaulo ir kūnas mano kūno“ (žr. Pr. 2, 23) – yra tarsi „Giesmių giesmės“ pranašystė. Jonas Paulius II pažymi, kad tai, kas „vos keliais paprastais ir esminiais žodžiais buvo išreikšta antrame Pradžios knygos skyriuje... čia išaugo į visą dialogą“ (KT 108, 5). „Giesmėje“ panašūs jausmai kaip Adomo, nuostaba, gėrėjimasis ir susižavėjimas teka „ramybėje ir vilnija nuo poemos pradžios iki pabaigos“ (KT 108, 5). Kaip ir Pradžios knygoje „tiek šio susižavėjimo pradžia, tiek šio jausmo išaugimas – abipusė nuostaba ir žavėjimasis– iš tikrųjų yra tiesiogiai matomas nuotakos moteriškumas ir jaunikio vyriškumas.“ Kūnas atskleidžia asmenį ir kūnas kviečia juos mylėti. Be to, jų meilės žodžiai yra „išreikšti per kūną ir kūne“ (KT 108, 6).
Christopher West: „1993 metais pirmą kartą atradau Jono Pauliaus II „kūno teologiją“ – 129 pokalbių rinkinį apie žmogišką meilę Dievo plane. Atradau ir iš karto supratau, kad likusią gyvenimo dalį tai studijuosiu ir tuo dalysiuosi. Visai neseniai „Pauline Books and Media“ išleido ilgai lauktą naują Jono Pauliaus II „kūno teologijai“ skirtą leidimą. Be patobulintų, patikslintų vertimo detalių, čia paskelbtos ir šešios Jono Pauliaus II katechezės, neseniai atrastos Vatikano archyvuose. Būtentjos ir yra tolesnių svarstymų apie „Giesmių giesmę“ pamatas. Kodėl Giesmių giesmė yra taip mistikų mėgstama Biblijos knyga? Kodėl šventieji parašė daugiau komentarų jai nei kuriai nors kitai knygai Biblijoje? Todėl, kad erotinė poetinė Giesmių giesmės kalba, regis, adekvati, išreiškiant ugningą Dievo meilės aistrą ir santuoką su Dievu, į kurią visi esame kviečiami, tačiau, kaip paliudytų daugybė didžių šventųjų, ji yra mažiausiai neadekvati. Dievo amžinasis planas, mistikų dažnai įvardijamas, „susituokti“ su mumis – gyventi su mumis amžinoje meilės vienybėje, kuri Biblijoje prilyginama santuokai. Taigi, faktas, kad Šventasis Raštas švenčia erotinę meilę, neturėtų mūsų stebinti. Jei visgi stebina, tai gali reikšti, kad labiau esame paveikti manicheizmo (erezija, kūną traktuojanti kaip blogį, priešingą „dvasiniams dalykams“), nei kad autentiškos krikščioniškos/įsikūnijimo pasaulio sampratos.
Tėvai tikrai žino, kad jiems gimė mergaitė arba berniukas. Kūdikiai apie savo lytį nė nenutuokia. Vaikai tai suvokia pamažu, atlikdami svarbius eksperimentus, kurie iš vaikiško, iš esmės juslinio seksualumo nuveda juos į aktyvų paauglystės seksualumą. Pirmoji šypsena, kūdikio maitinimas, švaros mokymas, Edipo periodo, latentinės fazės išgyvenimas, brendimas, pirmieji lytiniai santykiai... Šioje knygoje Marcelis Rufo supažindina su svarbiausiais jaudinančios kelionės etapais ir atradimais, nepamiršdamas to, kas gali trukdyti formuotis vaiko lytinei tapatybei: priekabiavimo, prievartos, ligos arba negalios. Autorius pateikia atsakymus į labai praktiškus klausimus, kylančius tėvams: ar normalu, kad vaikas masturbuojasi? Ar reikia jam tai drausti? Ar galima maudytis vonioje kartu su vaiku? Ar verta nerimauti, jei jis atsisako sėstis ant puoduko? Kokių pasekmių gali sukelti pornografinio filmo žiūrėjimas? Šios knygos stiprybė – konkretūs kasdieninės praktikos pavyzdžiai, aiškumas, dogmatiškumo atsisakymas ir neabejotinai originalus mąstymas. Pasak autoriaus, seksualumas yra paslaptis ir ja turi likti, todėl knyga tampa ginamąja kalba padorumui ir kiekvieno privatumui, kurį privalu gerbti. Profesorius Marcelis Rufo dirba vaikų psichiatru Šv. Margaritos ligoninėje Marselyje. Jis laikomas vienu geriausių vaikystės ir paauglystės specialistų Prancūzijoje.
Justina McCaffrey yra Kanados aukštosios mados dizainerė, drąsiai propaguojanti katalikiškas vertybes mados pasaulyje. Menininkė rengia ir žvaigždės, ir aukštus politikus. Ji netgi sukūrė liturginius drabužius popiežiui Jonui Pauliui II. J.McCaffrey tvirtina, kad moters dėvimas drabužis gali pabrėžti jos orumą arba, priešingai – jį pažeminti. Šiame interviu J.McCaffrey kalba apie tai, kas, jos manymu, yra iškreipta šiuolaikinėje vestuvių industrijoje, kur menkai suvokiamas tikėjimo ir moters orumo vaidmuo. Kokios yra svarbiausios jūsų kompanijos „Justina McCaffrey Haute Couture“ vertybės? Ar laikas ir patirtis jas pakeitė? Iš pradžių aš savo darbe mačiau grožio, kaip indėlio į tikrą ir amžiną meilę, svarbą, bei suvokiau, kad mano mažytė kompanija rengia moterį sakramentui. Tačiau greta to buvo nuolatinis skubėjimas. Mes buvome taip užversti užsakymų ir spaudžiami vestuvių terminų, kad iš tiesų neturėjome laiko galvoti apie kitas vertybes. Kai mūsų kompanija subrendo, tapo svarbios tikrosios vertybės. Vienu metu mūsų augančiai kompanijai teko susidurti su daugybe problemų. Reikėjo naujos vietos įsikurti, buvome nepatenkinti tuometine administracija – neturinčiais patirties jaunais žmonėmis, tačiau reikalaujančiais didelių teisių, be to, mūsų siuvėjos buvo nebejaunos.
Žurnalo "Psychologies" žurnalistė Isabelle Taubes 2003 m. vasario mėn. kalbino filosofą, Marne-la-Vallée universiteto profesorių Dominique‘ą Folscheidą, daugelį metų tyrinėjantį mokslinės pažangos etines pasekmes, knygų “Grandes Philosophies” (PUF, 1994), “Philosophie, éthique et droit de la médecine” (kartu su Brigitte Feuillet-Le Mintier ir Jean-François Mattei, (PUF, 1997)) ir “Le Sexe mécanique” (Table ronde, 2002) autorių. Filosofas konstatuoja, kad šiandien žmonės, kurie liovėsi mylėtis ir pradėjo tiesiog «užsiiminėti seksu», visgi nerado pasitenkinimo ir, kaip niekad iki tol, jaučiasi smarkiai nusivilę. Manome, kad šis tekstas aktualus ir dabartinėje Lietuvoje. Ką filosofija mums gali pasakyti apie nūdienę geismo padėtį? Kadaise šalia meilės kalbos turėjome vulgarią šneką, skirtą tiesiog šiurkščiai kalbėti apie seksą. Ši skirtis yra dingusi. Gyvename užvaldyti sekso, virtusio besąlygiška, savus reikalavimus keliančia, sava logika besiremiančia, savo žodyną turinčia sistema, veikiančia kaip kolektyvinė pasąmonė, kuri, mums to nė nežinant, diktuoja savus įstatymus. Seksualumas gresia susiaurėti iki veiklos, kuri dabar paprastai vadinama tiesiog „dulkinimusi“, „porno“, ir kuri, atmesdama meilę, dėmesį sutelkia vien į bevardį ir beveidį kūną. Žodis „seksas“ yra tapęs magišku, visagaliu, sistema, kur viskas iš anksto apgalvota ir sureguliuota. Tai tokia pozicija, kai mergina būtent šiuo požiūriu vertinama kaip „gera“ arba „ne“.
Daniel Ange, tapęs vienuoliu, keliasdešimt metų dirbo Ruandoje, vėliau Prancūzijoje, susidurdamas su prieštaringa realybe bei sunkumais, kuriuos patiria šių laikų jaunimas. Trokšdamas padėti jiems pažinti visavertį gyvenimą ir suprasdamas, jog tikrieji jaunimo apaštalai yra patys jaunuoliai, jis, tapęs kunigu, 1984 m. Prancūzijoje įkūrė katalikišką studijų ir evangelizacijos mokyklą „Jaunimo šviesa“ (“Jeunesse Lumiere”). Kun. Danielis Ange parašė ne vieną knygą, kuriose svarstomos lytiškumo ir seksualumo problemos krikščioniškos teologijos ir dvasingumo požiūriu. Jis taip pat jau ilgą laiką tarnauja homoseksualių asmenų sielovadoje. Tėve Danieli, keletą gyvenimo dešimtmečių praleidote Benediktinų vienuolyne, gyvenote kaip eremitas (atsiskyrėlis), dabar jau daugiau nei dvidešimt metų keliaujate po pasaulį, pamokslaujate jaunimui, kalbatės apie problemas, su kuriomis jauni žmonės susiduria šiuolaikiniame pasaulyje, o ypatingą dėmesį skiriate lytiškumo temai. Kodėl ir kaip atradote šį pašaukimą? Grįžęs iš Afrikos, po trylikos metų, praleistų Ruandoje, buvau šokiruotas, nes sutikau daugybę jaunuolių, paskendusių liūdesyje, depresijoje, neviltyje. Labiausiai nustebino tai, kad šie jaunuoliai buvo iš turtingų šalių ir tikriausiai niekad neišgyveno nepritekliaus. Palyginti su Afrikos neturtingais gyventojais, šie, regis, turėjo viską. Buvau įpratęs matyti gyvenimo džiaugsmu trykštančius afrikiečius, todėl tas kontrastas buvo itin ryškus. Ir aš negalėjau to ramiai stebėti.
