Miegi. Kambaryje tvanku, ir antklodė pusiau nuslydusi ant grindų. Tavo akys virpčioja nuo matomų sapno vaizdų. Šiąnakt leidai man likti su tavimi. Negaliu miegoti. Jau seniai apžiūrėjau tavo rankas. Apžiūrėjau pirštus, nagus, odą, švelnius plaukelius. Tavo pirštai ilgi, grakštūs, nagai platūs, atviri, tvarkingi, pažįstami, truputį primena mano nagus, labiau – mano tėvo nagus, tokie artimi, gražūs. Jei dabar prabustum, pasikėlęs ant alkūnių, ištiestum ranką ir smilių tiesiai priešais save, būtum tas, kurį įamžino freskoje: liečiantis Dievo pirštą sūnus. Vakar pirmą kartą tavo rankas liečiau atvirai. Delnai buvo šiek tiek drėgni. Maloniai šilti ir drėgni. Tvirtos rankos. Esu lietusi jas ir anksčiau, bet tarsi visai netyčia, slapta. O vakar liečiau tiriamai, pasimėgaudama. Radau pailgą randą ant plaštakos. Sausa švari tavo oda – kaip pajūrio smėlis. Galiu sekti tavo delno linijas, likimo linijas, apie kurias seniai spėliojau. Jos gilios. Tavo rankos esi tu. Niekada nenumeti jų po stalu, sau ant kelių. Ne, leidi joms tyrinėti stalo paviršių, ore piešti minčių debesis, diriguoti. Kai jos palietė mano nugarą, pajutau elektros išlydžius, švelnius ir jaudinančius tvilksnius. Jos nedrįstų manęs skriausti, aš jaučiu. Esu apžiūrėjusi daug, begales rankų. Neprisimenu tiek akių, kiek prisimenu rankų porų, pirštų dešimčių. Kelis kartus rankos lėmė sekundės greitumo pasirinkimą. Lėmė ilgalaikius saitus. Gilų prieraišumą toms, kurios mane glostė.