Jono Pauliaus II svarstymai apie Giesmių giesmę (2 dalis)

Tęsiame „Giesmių giesmės“ apmąstymų ciklą, remiantis Jono Pauliaus II kūno teologija (KT).

„Giesmių giesmė“ akivaizdžiai parodo neatskiriamą seksualumo ir šventumo ryšį.

Klasikinė „religingų“ žmonių klaida (faktiškai eretiška klaida) yra manymas, jog norint pasiekti šventumą reikia atmesti seksualumą. Turėtume atmesti tik iškraipytą seksualumą, o ne seksualumą apskritai. Erotinė „Giesmių giesmės“ poezija žadina tai, kas seksualioje meilėje yra teisinga, gera ir gražu, nes Dievas tai sukūrė „iš pradžių“, dar prieš tai, kai nuodėmė ją iškreipė. 

Pradžioje vyras ir moteris jautė lytinį potraukį, ir tai buvo ne kas kita kaip troškimas mylėti taip, kaip Dievas myli, mylėti Dieve. Dėl to jie „buvo nuogi...“ (Pr 2, 25). Adomo susižavėjimas išvydus Ievą: „Pagaliau tai tu! Kaulas mano kaulo ir kūnas mano kūno“ (žr. Pr. 2, 23) – yra tarsi „Giesmių giesmės“ pranašystė. Jonas Paulius II pažymi, kad tai, kas „vos keliais paprastais ir esminiais žodžiais buvo išreikšta antrame Pradžios knygos skyriuje...  čia išaugo į visą dialogą“ (KT 108, 5).

„Giesmėje“ panašūs jausmai kaip Adomo, nuostaba, gėrėjimasis ir susižavėjimas teka „ramybėje ir vilnija nuo poemos pradžios iki pabaigos“ (KT 108, 5). Kaip ir Pradžios knygoje „tiek šio susižavėjimo pradžia, tiek šio jausmo išaugimas – abipusė nuostaba ir žavėjimasis– iš tikrųjų yra tiesiogiai matomas nuotakos moteriškumas ir jaunikio vyriškumas.“ Kūnas atskleidžia asmenį ir kūnas kviečia juos mylėti. Be to, jų meilės žodžiai yra „išreikšti per kūną ir kūne“ (KT 108, 6).

Žavėjimasis kūno vyriškumu ir moteriškumu - dažnai laikomas iš prigimties geidulingu – čia, Biblijos „Giesmių giesmėje“, yra priemonė „auklėti teisumui“ (2 Tim 3, 16), tai reiškia, auklėti meilėje. Geismas, žinoma, iškreipia mūsų vaizduotę bei jausmus. Tačiau, kai žengiame į tą žmogiško troškimo ir susižavėjimo gelmę, kuri lieka anapus geismo iškraipymų, atrandame, kad kūniškas potraukis yra Dievo duotas. Ir tai yra labai gera (žr. Pr 1, 31).

Nuodėmė ir geismas neapibūdina mūsų. Visame savo kūno teologijos veikale Jonas Paulius II tvirtina, jog mūsų širdžių palikimas yra „kur kas gilesnis nei paveldėtas nuodėmingumas“. Ir Geroji naujiena yra ta, kad Kristus atėjo „suaktyvinti tą giliausią paveldą ir suteikti tikrąją galią žmogaus gyvenimui“ (KT 46, 6). „Giesmės“ įsmylėjėliai gražiai paliudija Dievo duoto seksualinio potraukio, troškimo ir sąjungos didybę.

Žinoma, kūno trauka visada turėtų būti neatskiriama ir visada yra trauka asmeniui. Kitą asmenį regime ne tik akimis, bet ir širdimi. Žvilgsnis atskleidžia žvelgiančiojo širdies intenciją, jis atskleidžia, ar žvelgiantis asmuo mato asmens, į kurį žvelgia, širdį. Koks yra širdies tyrumas, toks yra ir žvilgsnis. Ir kai asmuo tyra širdimi žvelgia į kitą, tuomet jis mato ne tik kūną, bet ir asmenį.

Įkvėptame „Giesmės“ duete įsimylėjėliai ne tik „žiūri“ vienas į kitą. Jie mato vienas kitą. Jų kūniška trauka yra kito asmens trauka. Ir matydami kitą asmenį jie nesinaudoja juo kaip objektu egoistiniam pasitenkinimui. Veikiau, anot Jono Pauliaus II, šis potraukis, tiesiogiai glūdintis kūne, gimdo meilę vidiniuose širdies virpesiuose (žr. KT 108, 6).

Kaip galime būti tikri, kad kūno trauka įkvepia meilę, o ne vien tik geismą? Jonas Paulius II pateikia aštrių įžvalgų, kurias apžvelgsime kitoje „Giesmių giesmės“ refleksijų dalyje.

Pagal Christopher West parengtą medžiagą. Vertė Raimonda Jaloveckaitė