Krikščioniškas auklėjimas

Santuokoje žmonės bręsta ryšiui su Dievu. Dievas sutvėrė pasaulį kaip sužadėtinę. Dangaus karalystė bus kaip vestuvinis pokylis. Pasaulis - Bažnyčiai, o ne priešingai. Nevedę, kurie naudojasi laisvu seksu, kuria laikiną gyvenimą. Juos lydi narkomanija, depresijos, neištikimybės. Kontracepcija atmeta dovanojimo pilnatvę, išimamas vaisingumas. Įvyksta vyro ir moters susvetimėjimas. Moteris laikoma daiktu. Šv. Raštas prašo pergyventi atsakingą meilę. Šv. Raštas šį meilės ryšį supranta ne kaip jausmą. Vyro ir moters santuoka atitinka Dievo ir žmonių santykį. Pavyzdžiui, pranašo Ozėjo žodžiai: vyro ir žmonos kalba. Ta kalba pereina į Dievo kalbėjimą savo tautai. Kas bus ištikimas mažuose, tas ištikimas dideliuose. Santuoka čia atspindi Dievo ir žmonių ryšį. Čia yra kažkas tokio švento, čia išskirtinis dalykas! Senajame Testamente seksas suprantamas kaip atsiliepimas į Dievišką meilę. Tai gera. Tai ryšio su Dievu simbolis. Pradžios knyga (Pr 1,2) nušviečia vyro ir moters papildomumą - jie papildo vienas kitą: sukūrė žmogų kaip du: vyrą ir moterį. Gimtoji nuodėmė nėra seksualinė nuodėmė. Vaisingumas - Dievo dovana žmonėms. Pirmąja nuodėme (Pr3) prarandama harmonija. Pablogėjus ryšiui su Dievu, pablogėja moters ir vyro ryšys. Pagonybėje (taip pat žydams nutolus nuo Viešpaties) - dvasinis kritimas žemyn, nutolimas nuo vieno tikrojo Dievo ir daug dievų garbinimas atsispindi daugiapatystėje. Senąjame Testamente tas ciklas nuolat kartojosi: klestėjimas, puikybė, nelaimės, kentėjimai, atgaila, Dievo laiminimas ir vėl klestėjimas ir t.t. Puikybės laikotarpiu (prieš kritimą) žydų tautoje nuolat padaugėdavo daugiapatystės atvejų. Ir šiandien ištvirkavimas iki santuokos simboliškai reiškia, kad tu garbini dievaičius, svetimoteriavimas po santuokos - atsisakai tikrojo Dievo ir garbini dievaitį.

Noriu kalbėti iš širdies, kaip tėvas. Apie seksą. Norėčiau, kad tu būtum mano dukra, tu – mano sūnus, o jūs visi – mano vaikai. Įsivaizduokime, jog mes visi sumanėme išgerti kokakolos, atsisėdome prie staliuko ir žiūrėdami viens kitam į akis, kalbamės apie seksą. Ir klausomės vienas kito. Kaip tėvas dar kalbėsiu ir dėl to, kad iš tiesų esu tėvas. Vyriausioji dukra – aštuoniolikmetė Kalifornijos universiteto pirmo kurso studentė. Kai ji rengėsi į išleistuvių vakarėlį mokykloje, aš pasakiau: “ Brangioji, nežinau, kiek tau bus metų, kai pradėsi vaikščioti į pasimatymus, bet nuo šiol, kol tebesi šiuose namuose, kai eisi susitikti su draugais, arba į pasimatymą, aš visados taip darysiu”. Išsitraukiau iš kišenės žetoną ir pasakiau: “Įsidėk šį žetoną į rankinę ir visados jį ten laikyk. Jeigu linksminantis su draugais ar kokiame vakarėlyje koks nors vaikinas siūlys ar vers tave lytiškai santykiauti, o tu negalėsi jam atsispirti, atidaryk rankinę, išsitrauk žetoną ir paduok jam sakydama: “Imk šį žetoną ir paskambink mano tėvui. Jei jis leis – ir aš sutiksiu”. Kitą savaitę, tokio žetono paprašė trys mano dukters draugės. Suprantu, kad esu žmogus, priklausantis kitai nei jūs kultūrai, kalbantis kitokia kalba, bet neabejoju, kad beveik visose kultūrose jaunimo problemos panašios. Kodėl kalbėsiu būtent apie seksą? Tai labai svarbu. Jūs, jaunimas, esate atviri pagundoms, ir jeigu įstengsite tai suprasti, sugebėsite patys kontroliuoti savo lytinį gyvenimą.

Kitas svarbus klausimas: koks, jūsų manymu, yra pats svarbiausias lytinis organas? Kai kalbu su žmonėmis apie meilę ir seksą, dažnai girdžiu: "Lytiniai santykiai yra paprastas fizinis aktas. Tai tas pats, kaip išgerti stiklinę vandens." Ne, tai ne tas pats. Kaip sakiau anksčiau, tai liečia visą žmogaus asmenybę. Gal sunku patikėti, bet būtent protas yra svarbiausias lytinis organas. Manau, jūs jau supratote, kad seksas buvo sukurtas mūsų džiaugsmui ir tobulos vienybės tarp vyro ir moters išraiškai. Todėl ir atsitiktiniai lytiniai santykiai patenkinti negali. Seksas, kokį jį sukūrė Dievas, apima tris lygmenis. Žmonės dažnai nekreipia dėmesio į šiuos lygmenis ir seksas atneša daug nusivylimų, nepasitenkinimo, partnerių keitimo ir t.t. Pirmas lygmuo akivaizdus, tai fizinė vienybė. Antrasis liečia mūsų sielą. Tu, tavo aš, turintis daug troškimų, idėjų, jausmų, tampa viena su kito žmogaus sudėtinga siela. Trečiasis yra dvasinis lygmuo, irgi be galo svarbus. Jei jūsų santykiams truks vieno kurio lygmens, jūs jausite nepasitenkinimą. Mes dažnai klystame, manydami: "Aš esu geras partneris, nes patenkinu savo partnerį fiziškai. O geras seksas kuria gerus santykius". Mano patirtis kalba apie kitką: gerų, gilių tarpusavio santykių vaisius yra fantastiniai lytiniai santykiai, nes geras seksas yra gerų lytinių santykių rezultatas labiau, negu jų priežastis. Biblijoje daug kalbama apie sekso šventumą. Visa, kas patariama mums Dievo Žodyje, skirta ne tam, kad atimtų iš mūsų džiaugsmą ar pasitenkinimą, bet kad kuo pilniau ir giliau suteiktų tai. Būkime pakankamai išmintingais paklusti Dievo išminčiai.

Seksualumo srityje krikščionija iš seno jautėsi karštai puolama. Jos kritikai kaltina siekimu užspausti lytinį potraukį, seksualumą parodyti kaip kažką negera ir pikta, nors be seksualumo žmonija būtų pasmerkta išnykti. Daug krikščionių į šiuos priekaištus rimtai neatsižvelgia. Vis dėlto jie iš karto užima gynybinę poziciją. Jie kaltina krikščioniškosios lytinės moralės kritikus, kad tie yra bedieviai, nuodėmės apakinti, galvoja tik apie viena,– kaip išrauti krikščioniją. Tikrai yra krikščionių, kurie laikosi nuomonės, kad lytinis potraukis yra žvėries išraiška žmoguje ir kad jis turi būti suvaržytas. Prieš juos visų pirma atsigręžia naujosios seksualinės moralės šalininkai. Galiausiai prieinama prie to, kad jie susidaro visiškai klaidingą nuomonę apie tai, ką iš tiesų krikščionija gali pasakyti lytiniais klausimais. Dėl šio nesusipratimo vienodai kalti tiek krikščionys, tiek ir jų oponentai. Kodėl taip sakau, bus tiksliau aptarta šiame tekste. Kiekvienas, kuris skaito Senąjį Testamentą, prieis prie išvados, kad žydų tauta lytiniais klausimais nebuvo tokia priekabi. Santuokai ir šeimai žydai teikė aukščiausią pagarbą. Apie tai rašo David Mace’as: „Tarp žydų supratimo, kad lytinis vyro ir moters susivienijimas buvo Dievo ne tik palaimintas, bet ir suteiktas kaip puikiausia dovana, ir šešėlio, kuris krikščionių tradicijoje buvo dažnai metamas ant susituokusių žmonių lytinio gyvenimo, yra didelis prieštaravimas.

Stipriausia ir žalingiausia mūsų mąstysenos tvirtovė yra netinkamas požiūris į save, į savo kūną ir dvasią. Egzistuoja dvi nuomonės apie mūsų esybę – kūną, sielą ir dvasią. Abi teologinės. Abi veikia mus, nesvarbu, žinome apie jas ar ne. Jos yra mūsų kultūros ir mąstymo dalis. Mes priimam sprendimus ir elgiamės remdamiesi tais požiūriais, net nežinodami apie juos arba sąmoningai juos išanalizavę. Vienas požiūris krikščioniškas, kitas antikristiškas. Didžioji pasaulio dalis (tarp to daug krikščionių) remiasi antikristiškuoju požiūriu, galvodama, kad tai teisingas ir geras mąstymo būdas. Abiejų požiūrių šaknys labai senos. Jie taip įsišakniję kultūriniuose papročiuose, kad visus mus pasąmoningai veikia, kol nepamatome savo širdies ir proto antikristiško nusistatymo ir nepalaužiame jo. Antikristiška mąstysena sako, kad žmoguje ir visatoje vyrauja dichotomija: materija ir dvasia yra visiškai atskiros ir kovoja viena su kita. Dvasia yra gera, o materija sutepta. (Daugybės paleistuvysčių priežastys – klaidingas mūsų kūno ir dvasios vertinimas. Jis akina žmones galvoti, kad pornografija ir vojierizmas yra nekenksmingi). Kai kurių mokyklų ir gimnazijų, neseniai tapusių krikščioniškomis arba katalikiškomis, mokytojai net nežino, kad tokia mąstysena klaidinga ir laiko ją krikščioniška, nes moko „žmonių išgalvotų priesakų“ (Mk 7,7).