Krikščioniškas auklėjimas

Krikščioniškas lytinis auklėjimas kviečia į intymumą žvelgti ne tik kaip į biologinį procesą, bet kaip į neįkainojamą Dievo dovaną, kuri skleidžiasi per meilę, pagarbą ir atsakingą įsipareigojimą. Šioje rubrikoje tėvai ir pedagogai ras gaires, kaip ugdyti jauno žmogaus lytinę tapatybę remiantis krikščioniška antropologija, pabrėžiant kūno orumą bei skaistumo dorybę šiuolaikiniame pasaulyje. Atviras dialogas apie lytiškumą tikėjimo šviesoje padeda vaikams suprasti šeimos vertybių grožį ir ruošia juos pilnaverčiam, dvasiškai turtingam suaugusiųjų gyvenimui.

Bažnyčia keičia nuomonę

paskelbė
Neuro dizainas: paprastumo principas

Per visą krikščionybės istoriją diskusijoje apie gimimų kontroliavimą bei šeimos planavimą dominavo du klausimai: „Kokie santuokos ir sekso tikslai?“ ir „Kada bei kodėl leistina ‘kištis’ į prigimtį, kad būtų išvengta pastojimo ar gimdymo?“ Pirmieji krikščionys laikėsi savo pirmtakų žydų pažiūrų ir akcentavo nesantuokinį seksualinį susilaikymą bei vaikų, kaip Dievo dovanos, gimimą santuokoje. Nuo kontracepcijos žydus atskyrė dieviškas įsakymas daugintis. Tačiau pagonių pasaulyje kontracepcija, abortai ir kūdikių pametimas buvo visuotinai priimtinas dalykas. Iki I a. po Kristaus krikščionys atvirai priešinosi šiai praktikai. Antrojo amžiaus pradžioje kai kurie krikščionys asketai gnostikai pasmerkė seksą ir dauginimąsi, o libertinai gnostikai įtraukė seksualinius santykius į savo garbinimo ritualus. Bažnyčios reakcija į pagonišką ir gnostinę seksualinę praktiką buvo trejopa: geidulingos aistros pasmerkimas, grįžimas prie lytinių santykių dauginimosi prasme bei žmogaus gyvenimo ir viso gyvybę teikiančio proceso paskelbimas šventu. To rezultatas buvo seksualinių normų šeimoje bei už jos ribų ir susivaldymo akcentavimas, dauginimosi kaip seksualinių santykių tikslo iškėlimas ir celibato išaukštinimas.

Santuoka

paskelbė
A close up of two wedding rings on an open book

Biblinio mokymo apie santuoką esmė atsispindi teiginyje „Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu“ (Pr 2,24). Šį sakinį, mokydami apie santuoką, citavo mūsų Viešpats (Mt 19,5) ir apaštalas Paulius (Ef 5,31). Svarbiausia frazė yra „vienu kūnu“ (gr. basar ehad). „Kūnas“ čia reiškia giminystę ar bendrystę, jam dalyvaujant kaip tarpininkui ir pristatant santuoką kaip kūnišką ir dvasinę vyro ir moters vienybę. Prieš sukurdamas Ievą, Dievas pasakė: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2,18). Taip jis nurodo vyro ar moters neužbaigtumą būnant atskirai vienas nuo kito ir įtvirtina santuoką kaip būdą pasiekti pilnatvę. Santuoka yra uždari santykiai. Absoliuti dviejų žmonių vienybė – fizinė, emocinė, intelektinė ir dvasinė, išreiškiama sąvoka „vienas kūnas“, eliminuoja poligamijos pasirinkimą. Vienas žmogus negali nuoširdžiai tokiu būdu bendrauti vienu metu su daugiau kaip vienu žmogumi. Be to, iš Viešpaties žodžių „Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19,6) aišku, jog santuoka turi išlikti visą dviejų partnerių gyvenimą. Neišskiriamumo principas gali būti pažeistas tik esant ypatingai situacijai. Nepriimtinas ir svetimavimas. Tokie santykiai nėra nei uždari, nei patvarūs. Maža to, jie pažeidžia biblinės santuokos šventumą. Dievas įsteigė santuoką, kad vyras ir moteris galėtų papildyti vienas kitą bei dalyvauti jo kūrime gimdydami vaikus.

Rask vietos kūdikiui

paskelbė
Svarbiausia apie maitinimą krūtimi

Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt aštuntieji katalikams buvo krizės laikotarpis. Tais metais popiežius Paulius VI išleido encikliką Humanae Vitae, griežtą moralinę gimimų kontroliavimo kritiką. Seksualiniai santykiai, anot jo, negali būti suprantami kaip paprasčiausias apsikeitimas asmenišku potraukiu. Jų natūrali paskirtis – teikti gyvybę, todėl trukdymas pasireikšti vaisingumui, jų „pirmaeiliui tikslui“, yra nuodėmingas. Nors reguliuoti pastojimą, susilaikant nuo lytinių santykių kasmėnesiniais moters vaisingumo intervalais, būtų „natūralu“ ir priimtina, teigė jis, užkirsti kelią nėštumui kitokiais būdais – „dirbtina“ ir nemoralu. Ciklas priimtinas, kontracepcija – ne. Kritikai linkę kaltinti popiežių dėl dviejų klaidingų požiūrių. Pirma, jo daroma „natūralių“ ir „dirbtinių“ gimimo kontroliavimo būdų atskyrimas pats atrodo nenatūralus. Vaistai ir chirurgija yra dirbtiniai dalykai, tačiau mes traktuojame juos kaip pagalbą gamtai. Be to, esama daug ištikimų katalikų liudijimų, rodančių, jog ir kalendorinis būdas nėra natūralus. Antra, anot kritikų, popiežius ignoravo išmintingą specialistų mintį, jog santuokinių seksualinių aktų moralumas įgyja prasmę tik turint prieš akis visą poros bendravimo bei tėvystės istoriją, ir jis nepriklauso nuo vaisingumo kiekvienų lytinių santykių metu. Be to, kai kas tvirtina, jog higiena bei sveikatos apsauga drastiškai sumažino kūdikių mirtingumą.

Pavogta vaikystė

paskelbė
Karina karina 0xLyHc2HEXU unsplash

Anksčiau niekuomet nekilo mintis mamai arba kam nors kitam papasakoti apie prievartavimą ir patiriamą skausmą. Tačiau būdama trylikos, paslaptį vis dėlto išdaviau. O tada nebeliko nieko kito, kaip atsakyti už šį savo poelgį. Motinos reakcija buvo siaubinga, bet jai užteko jėgų teisingiems žingsniams. Svarbiausia, kad ji manimi tikėjo. Kai kurie bendruomenės draugai, atrodo, padėjo mamai, bet paskalos, skleidžiamos bažnyčioje ir mieste, kirto labai skaudžiai. Atmenu vieną bendruomenės išvyką, kurioje dalyvavome ir mes su mama. Tąkart norėjau būti tik šalia jos. Mama buvo viskas, ką turėjau, man jos reikėjo. Bet ji norėjo pasišnekėti su savo draugais ir paprašė palikti ją vieną. Negalėjau to suprasti. Man atrodė, lyg ant mano kaklo kabotų lentelė su užrašu: „Nesiartinkite – murzina, bjauri, pikta, kalta!“ Slenkant metams saugodama save aš palengva atsiskyriau nuo visuomenės. Jeigu žmonės sužinos, kad buvau seksualiai išnaudojama, manęs nebemėgs, – galvojau aš. Dar blogiau: buvau įsitikinusi, kad po viso to, ką padariau, negaliu tikėtis draugų – jų paprasčiausiai nenusipelniau. Už užstatą tėvas buvo paleistas iš kardomojo kalinimo. Puoliau į paniką – juk jo tūžmastį turėjo lydėti kerštas. Aš niekada nesijaučiau iš tiesų saugi.

Svaiginkitės meile!

paskelbė
dream, sleep, bed, dream world, spiritual, meditation, zen, ai generated

Ji prasideda tokiais paprastais ir gražiais žodžiais: "Tepabučiuoja jis mane savo burnos pabučiavimu,nes tavo meilė geresnė už vyną." (Čia ir toliau cituojamas Č. Kavaliausko vertimas) Ji težino vieną vienintelę temą – meilę tarp moters ir vyro. Ji neketina mūsų mokyti ar duoti nurodymų, o tiesiog džiaugiasi aistringu dviejų žmonių įsimylėjimu. Ir vis dėlto Giesmių giesmė, gražiausioji iš visų giesmių, laikoma viena iš labiausiai ginčytinų bei diskutuotinų Senojo Testamento knygų. Per daugiau kaip 2000 metų ši knyga buvo įvairiausiai aiškinta. Karštai ginčytasi dėl giesmių suskirstymo ir jų pirminės funkcijos. Net ir šiandien tiksliai nežinoma, kas ir kada Giesmių giesmę sukūrė. Netrukus po to, kai Giesmių giesmė buvo įtraukta į biblinių knygų kanoną, nuomonės dėl jos išsiskyrė. Vieni matė (ir tebemato) joje giliausias ir nuostabiausias dvasines tiesas – tai buvo mėgstamiausia Bažnyčios Tėvo Origeno ir Bernardo Klerviečio knyga: abu jie prirašė apie ją tomų tomus pamokslų ir traktatų. Kitus šokiravo giesmėse atvirai išreikštas geismingumas ir aistra. Kadangi šiandien vargu ar įmanoma pakeisti Šventojo Rašto apimtį, tai Giesmių giesmę jie išbraukia iš tų biblinių knygų sąrašo, apie kurias galima protingai ir dvasingai pamokslauti. Giesmių giesmė – vienų ji nuoširdžiai mėgstama, kitų, kad ir nėra nekenčiama, bet visgi ignoruojama. Ši knyga, regis, iš tiesų yra visų giesmių Giesmė.

1 2 3