Frigidiškumas (lytinis šaltumas)

Frigidiškumas (lot. frigidus – šaltas; arba lytinis šaltumas) – labai susilpnėjęs arba visai išnykęs lytinis potraukis, nesugebėjimas lytiškai susijaudinti veikiant lytiniams dirgikliams. Tarp vyrų pasitaiko labai retai, todėl frigidiškomis vadinamos tik moterys. Kartais klaidingai frigidiškomis moterimis vadinamos tokios, kurios nepakankamai susijaudina esant didelėms problemoms, kasdieniams sunkumams ar nuovargiui, tačiau tokių moterų lytinė sveikata yra normali, kadangi moters lytinis aktyvumas labiau priklauso nuo išorinių aplinkybių (fizinės ir emocinės aplinkos, partnerio, užimtumo ir pan.) nei vyro. Frigidiška moterimi laikoma tokia, kuri niekada, su jokiu lytiniu partneriu, nepriklausomai nuo emocinio ryšio su juo, nesant sueities atlikimo sutrikimų nėra patyrusi lytinio pasitenkinimo ir orgazmo ar net nepasiekė lytinio susijaudinimo. Lytinis šaltumas sąlygoja ir sumažėjusį lytinį potraukį, nors moters fizinė ir psichikos būklė yra normali. Tokia moteris vengia lytinių kontaktų, ji gali net ir nesuvokti savo frigidiškumo – jai gali atrodyti, kad lytinis gyvenimas toks ir turi būti. Nepaisant frigidiškumo, moteris gali patikti vyrams, būti seksualiai patraukli, flirtuoti. Ištekėjusi frigidiška moteris gali būti rūpestinga žmona. Tačiau glamonės, bučiniai, apsikabinimai nesukelia pakankamo makšties sudrėkimo, todėl sueitis jai gali būti nemaloni ir sukelti skausmą, kas dar labiau skatina lytinių santykių vengimą.

Lytinis šaltumas ar nesugebėjimas susijaudinti veikiant seksualiniams dirgikliams vyrams pasitaiko labai retai, todėl frigidiškomis vadinamos tik moterys. Anksčiau frigidiškomis buvo vadinamos moterys, kurioms glamonės ar lytinis aktas neteikdavo malonumo, kurios niekad negalėdavo patirti orgazmo, nors seksualinės technikos požiūriu lytinis aktas atliekamas taisyklingai. Manyta, kad tokios moterys šaltos iš prigimties. Tačiau naujausi seksologijos tyrimai parodė, kad frigidiškumas gali būti pirminis ir antrinis. Pastarąjį sukelia įvairūs išoriniai veiksniai: lyties organų ligos, įvairios seksualinės disharmonijos formos ir pan. Tačiau bene dažniausia priežastis - grubus vyro elgesys, ypač pirmaisiais intymaus gyvenimo kartais. Gydant ir pašalinus išorines frigidiškumo priežastis, moteris pradeda normaliai reaguoti į seksualinius dirgiklius, jausti lytinį pasitenkinimą. Lytiškai brandžios moters tikrąjį frigidiškumą gali sukelti hormoniniai sutrikimai, moters nesuvokti homoseksualiniai polinkiai, auklėjimo klaidos, kai mergaitei įteigiama, kad lytiniai santykiai nuodėmingi ir "nešvarūs". Tačiau, jei moteris niekada nepatyrė orgazmo per lytinį aktą, bet gali patirti orgazmą masturbuodamasi arba per sapną, ji nelaikoma frigidiška. Šaltos moterys dėl frigidiškumo dažniausiai nejaučia nepatogumų, nes joms atrodo, kad lytinis gyvenimas kitoks ir negali būti.

Vadovėliuose frigidiškumu vadinamas silpnas arba visiškai išnykęs lytinis potraukis kitai lyčiai, negalėjimas lytiškai susijaudinti veikiant įvairiems seksualiniams dirgikliams. „Vis dėlto tikrasis frigidiškumas pasireiškia tada, kai moteris myli vyrą ir nesivaiko bet kokio sekso, bet vis tiek seksualiniuose santykiuose nepatiria jokio džiaugsmo. Nors abu partneriai padarė, ką galėjo, kad būtų geriau," – apibūdina frigidiškumą psichiatras. Šis seksualinis sutrikimas gydomas psichiatro-seksologo, taikant psichoterapines technikas. Frigidiškumas būna pirminis ir antrinis. Pirminis skiriamas į ankstyvesnį, kai pradėjus bręsti lytinis potraukis nesužadintas, ir vėlyvesnį, kai lytinis potraukis vyresnio amžiaus moterims gesta dėl senėjimo procesų. Antrinį arba psichogeninį frigidiškumą sukelia įvairūs išoriniai veiksniai – grubus vyro elgesys, įvairios seksualinės disharmonijos formos, lyties organų ligos. Pašalinus šias priežastis, šis sutrikimas išnyksta. Anksčiau moterys frigidiškomis buvo vadinamos tada, kai joms lytinis aktas neteikdavo jokio malonumo. „Išties, pažvelgus į praeitį, dažnai tai būdavo šeimos įtaka, kai mamos, auklėdamos savo dukras, seksualinius santykius su vyru pateikdavo tik kaip reikiamybę giminei pratęsti. Tai buvo įdiegta moters pasąmonėje, ir ji tiesiog negalėdavo net pagalvoti apie kažkokį malonumo pojūtį", – šios pasekmės priežastį paaiškina medikas.

Šiandieninėje medicinos literatūroje vis dar nėra vieningos nuomonės, kas yra "frigidiškumas". Enciklopedijose rašoma, kad frigidiškumas (lot. frigidus – šaltas) – tai labai silpnas arba visai išnykęs lytinis potraukis, negalėjimas lytiškai susijaudinti veikiant įvairiems lytiniams dirgikliams. Dažniausiai frigidiškomis vadinamos moterys, nes tarp vyrų tai pasitaiko labai retai. Kitur teigiama, kad frigidiški žmonės yra tie, kurie nė karto per savo gyvenimą, masturbacijos ar lytinio akto metu (su jokiu partneriu) nėra patyrę lytinio pasitenkinimo ir orgazmo ar net nepasiekė lytinio susijaudinimo. Tokie žmonės taip pat nesapnuoja erotinių sapnų, jų nejaudina nei glamonės, nei bučiniai ar erotiniai vaizdai.
Vis dėlto naujausi seksologijos tyrimai rodo bei šios srities atstovai teigia, kad frigidiškumas neegzistuoja ir nėra visiškai frigidiškų moterų. Yra tik nesugebėjimas (dėl įvairiausių priežasčių) patirti orgazmą. Taigi visiškai natūralu, kad atsidavęs, švelnus ir kantrus gyvenimo bei lovos partneris gali padėti nugalėti nepasitikėjimą savimi, kompleksus ir baimes. Bet kuriuo atveju lytinio šaltumo priežastys yra tiek fiziniai, tiek psichologiniai veiksniai ar susirgimai. Fizinės priežastys – tai ginekologinės ligos, hormonų susirgimai ir t.t. Tokiu atveju moteriai sueitis dažniausiai kelia tik skausmą. Vis dėlto dažniausiai lytinį šaltumą sąlygoja psichiniai veiksniai, kurių žmonės dažniausiai net nesuvokia. Jų yra labai daug ir įvairių.

Anksčiau frigidiškomis buvo vadinamos moterys, kurioms glamonės ar lytinis aktas neteikdavo malonumo, kurios su jokiu partneriu nepajėgdavo patirti orgazmo. Manyta, kad tokios moterys šaltos iš prigimties. Tačiau naujausi seksologijos tyrimai parodė, kad nėra visiškai frigidiškų moterų. Yra aprašyta daugybė atvejų, kai ilgus metus nugyvenusi su vienu partneriu moteris, laikyta frigidiška, su nauju partneriu atsiskleidžia ir patiria visus jai lemtus malonumus. Švelnus, išmoningas, o svarbiausia kantrus ir mylintis moterį vyras nugali visus kompleksus ir baimes, nepilnavertiškumo jausmą, susikaustymą. Šaltumą sukelia įvairūs išoriniai veiksniai: grubūs vyro veiksmai, ypač lytinio gyvenimo pradžioje, įvairios seksualinės disharmonijos formos, lyties organų ligos ir pan. Pašalinus išorines frigidiškumo priežastis, jis dažniausiai išnyksta, moteris pradeda normaliai reaguoti į seksualinius dirgiklius, jausti lytinį pasitenkinimą. Iš kitos pusės, nemylinti partnerio moteris pati save slopina, vengia lytinio artumo ir pati save vadina frigidiška. Žinomos ir kitos šios problemos pusės – nesupratingas vyras, atsainiai nors vieną kartą savo moteriai pasakęs, kad ji frigidiška, tegul daugiau nieko ir nesitiki. Jo moteris ir ateityje labai sunkiai susijaudins. Tuomet nepasitenkinimas, savotiškas seksualinių pojūčių blokavimas kyla nepriklausomai nuo moters valios, jos pastangos seksualiai susijaudinti yra bergždžios.

Daugiau negu pusė moterų prieš mėnesines ima jausti varginančius ir nemalonius pojūčius: pabrinksta rankos, kojos, maudžia galvą, krūtys pasidaro jautrios ir skausmingos... Ne daug kurią “tomis” dienomis (kai viskas nervina ir į pasaulį žvelgiama tarsi pro tamsius akinius) guodžia mintis, kad mėnesinės – jaunystės ir vaisingumo simbolis... Tačiau net ir mėnesinių metu įmanoma neblogai jaustis. Kaip tai padaryti?

Nagi susivokime savo jausmuose. Kai kurias moteris žeidžia tai, jog vyras žiūri į jas kaip į "mėsos gabalą". Inteligentiška moteris supranta, kad gundydama vyrą šlaunimis arba krūtine ji nusileidžia iki "prostitutės lygio". "Prisivilioti vyrą krūtine pernelyg primityvu, - sako trisdešimt trejų metų Dovilė, vyresnioji mokslinė bendradarbė. - Jei moteris neturi nieko daugiau, tik gamtos jai duotas "kūniškas formas", jai belieka patraukti vyrus tokiu primityviu būdu". Tuo pat metu Dovilė nemato ryšio tarp savo tokios pozicijos ir to, jog gyvena viena. "Gašlumas - tai dar ne meilė, - tęsia Dovilė. - Noriu, kad mylėtų mane pačią, o ne mano krūtinę". Panašią poziciją užima ir Silva, dvidešimt trejų metų išsiskyrusi studentė: "Tai, kad vyras man jaučia gyvuliškus jausmus, - mane žeidžia. Esu asmenybė, o ne kūnas, ir noriu, kad manyje matytų asmenybę".

Taigi įsidėmėkite: psichiškai normaliam vyriškiui esate ne vien asmenybė, bet ir kūnas. Su tuo teks susitaikyti, nes jūs jam iš tiesų (ir sau taip pat!) esate ir viena, ir kita, tad nėra ko čia savęs apgaudinėti. O jei imsite kariauti su realybe, tai baigsis blogai, liksite viena su puikiąja nuomone apie savo "dvasiškumą" ir panieka vyriškam "gyvuliškumui". Nubausite pati save, o ne vyrą, kuris susiras moterį, kurios pažiūros daug realistiškesnės. "Buvau šokiruota, kai praėjus mėnesiui po vestuvių kartą naktį jis man pasiūlė atsistoti keturiomis prostitutės poza. Jei Mindaugas būtų buvęs koks nors alkoholikas ar beraštis krovikas: bet jis ką tik apsigynė menotyrininko disertaciją! Mokėjo mintinai tiek eilėraščių, man buvo nepasiekiama viršūnė, vos ne šventa dvasia." (Svajonė, 26 metų studentė).

Gaila, visi mes esame tos sudvejintos sąmonės, kurią mums primetė praeities kartų kultūra, aukos. Tam tikrais laikais Europoje įsigalėjo mintis, kad žmogus - "aukščiau gyvulio". Kad jis iš tiesų aukščiau katino ar beždžionės - tai akivaizdu. Bet tą faktą imta suprasti klaidingai: "aukščiau už gyvulį - vadinasi, neturi su juo nieko bendra". Kadangi tokia nuomonė išlaužta iš piršto (kad žmogus "aukščiau" gyvuliškos fiziologijos), mūsų protėviams teko imtis visokiausių gudrybių, jog nuslėptų nuo savęs tą tiesą. Iš pradžių atsirado aklinai uždarytų vietų, kur žmogus atlikinėjo savo gamtinius reikalus, paskui - aklinai uždarytų miegamojo durų, už kurių pasislėpęs jis patenkindavo savo kitus poreikius. Pagaliau - buvo uždrausta vaizduoti "gyvuliškas" kūno vietas, ypač jo fiziologiją (to buvo laikomasi iki pat XX amžiaus). Kai Ana Karenina užverdavo miegamojo, kuriame jos laukė Vronskis, duris, net toks maištininkas kaip Levas Tolstojus kukliai dėdavo daugtaškį. Taip buvo išugdyta samprata, kad žmogus - tai dvasia, o visa, kas ne dvasia, - jį žemina.

Kol gėdysitės savo pačios kūno, tol smerksite visus, kurie jo nesigėdi (arba gėdisi mažiau, negu jūs). Toks jau "kompensacinis" psichologijos dėsnis. Bet jei pamilsite savo kūną, suprasite ir tuos, kurie myli savąjį ir jo funkcijas. Tad jei, jūsų nuomone, mylintis vyras demonstruoja pernelyg daug "gyvuliškumo" - ieškokite priežasties pirmiausia savyje, o ne jame. Perkainokite savo pažiūras. Neskubėkite daryti išvados, prie kurios priėjo dvidešimt devynerių metų Vanda: "Mano vyro gyvuliškumas krenta į akis: veido, rankų, krūtinės plaukuotumas, žemas balsas, išsivystę raumenys, fizinė jėga, agresyvumas. Aš visai kitokia. Jau vien tai, kad mums, moterims, neišsilieja sėkla, byloja apie didesnį dvasingumą".

Pasišnekėkime pagaliau apie tas begėdes "prostitutes", į kurias taip bijo būti panašios kai kurios moterys. Ar iš tiesų manote, kad "rodyti nuogus pečius", "gilią krūtinės iškirptę", "svaidyti viliokiškus žvilgsnius", tai yra gundyti vyrą - vien tik profesionalių prostitučių, lengvabūdžių erotinių filmų herojų bruožas? O juk prostitutė irgi moteris: ir naudojasi ji (žinoma, vadovaudamasi savais, piniginiais, tikslais) ne kažkokiu ypatingu, "prostitutišku", bet moterišku arsenalu. Kaip nereikia jai "atiduoti" atskirų pozų (pavadinus jas "prostitučių pozomis"), taip neverta ir atsisakyti savo moteriško žavesio vien tik dėl to, kad erotinių ir pornofilmų herojės moka tuo kūnišku žavesiu pasinaudoti geriau, negu jūs.