Skaistumas yra sąmoningas pasirinkimas saugoti savo kūną ir jausmus kaip neįkainojamą dovaną, kurią siekiama dovanoti tik esant giliam, stabiliam ir įsipareigojusiam ryšiui. Šioje rubrikoje nagrinėjame, kaip skaistumo dorybė padeda ugdyti savigarbą, moko kantrybės ir leidžia kurti meilę, grindžiamą ne tik fizine aistra, bet ir dvasiniu vientisumu. Tai kelias į vidinę laisvę, padedantis jaunam žmogui atsispirti socialiniam spaudimui ir ruoštis pilnaverčiam, atsakingam intymumui ateities šeimoje.
Skaistybė – sąvoka, kurią apibrėžti nėra lengva. Ji gali būti suprantama kaip fizinė nekaltybė, tačiau dažniau asocijuojasi su moraline švara, tyrumo ir nekaltumo jausmu. Šiandien, sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, skaistybės samprata tampa vis sudėtingesnė ir daugiasluoksnė. Ką ji reiškia mums šiuolaikiniame kontekste? Ar skaistybė vis dar svarbi, ar tai tik praeities reliktas? Skaistybės samprata istorijos kontekste ... Skaityti toliau
Senovės Lietuvos visuomenėje skaistybė, ypač mergaičių ir jaunų moterų, buvo itin vertinama ir turėjo didelę socialinę bei religinę reikšmę. Ji buvo siejama su moraliniu grynumu, šeimos garbe ir bendruomenės gerove. Šio straipsnio tikslas – pažvelgti į skaistybės sampratą ir jos vaidmenį senovės Lietuvos kultūroje, remiantis istoriniais šaltiniais ir etnografiniais duomenimis. Skaistybės sąvoka ir jos interpretacijos ... Skaityti toliau
Skaistybė – sąvoka, kurią dažnai suprantame skirtingai. Vieniems tai reiškia seksualinę nepatirtį, kitiems – moralinį tyrumą, dar kitiems – vidinę ramybę ir dvasinį tobulėjimą. Šiandien, kai visuomenėje vyrauja seksualizacija ir spaudimas atitikti tam tikrus standartus, skaistybės samprata tampa ypač aktuali ir reikalauja išsamesnio aptarimo. Skaistybės sampratos raida istorijos kontekste Istorijos tėkmėje skaistybės supratimas kito. Senovės ... Skaityti toliau
Tačiau Renesanso laikais, pasikeitus sampratai apie moterį, skaistybės diržai jau nebebuvo tokie populiarūs. O vėlesniais laikais vyrus apjuosiančius moteris skaistybės diržais, net smerkdavo. Išliko XVIII amžiuje rašytas Modenos princesės Charlotte de Orleans laiškas tėvui, kuriame ji su nuoskauda rašė, jog vyrai, reikalaujantys, kad moteris nešiotų skaistybės diržą, yra egoistiški paranoikai. Princesė teigė, kad skaistybės diržas yra visų pasaulio nelaimių priežastis. Laiške ji pridūrė, jog jos pačios diržas yra aksominis, sutvirtintas metalu. Istorinių šaltinių liudijimu, skaistybės diržas iš Italijos atkeliavo į Prancūziją. Ten žmogus, pavarde Jalado-Laforid sukūrė net naują modelį: sidabrinį, kiek siauresnių detalių, tik liemenį juosė platesnė juosta. Bet Prancūzijoje diržai nebuvo tokie populiarūs kaip Italijoje. Paskutinį kartą skaistybės diržo naudą bandyta įrodyti 1848 metais. Daktaras J.Moodle knygoje "Skaistybės ir moralės išsaugojimo principai" įrodinėjo, kad toks diržas moterims iš tiesų reikalingas. 1910-aisiais spaudoje paminėtas paskutinis faktas, kai moteris buvo verčiama juo pasinaudoti. Atrodo, kad XX a. antrojoje pusėje skaistybės diržus nešiojusių moterų nebūta. Tačiau prieš keletą metų Palerma (Italija) prekybinė firma išleido į prekybos tinklą "naujovę": nekaltybės juostą. Ji pagaminta pagal viduramžių pavyzdį, išlikusį Venecijos muziejuje. Paskutinis "mados šauksmas" reklamuojamas taip: "Moterie!
Ištikimybės problema visada jaudino – ir moteris, ir vyrus. Kai kurių psichologų nuomone, vyrai dėl jiems būdingo savininkiškumo išdavystę išgyvena net sunkiau nei moterys. Todėl išvykstant į ilgas ir tolimas keliones, jiems labai neramu. Taip buvo visada. Vyrai, norėdami būti tikri, kad moterys jų neapgaudinės, net išrado skaistybės diržą... Skaistybės diržas, kronikų liudijimu, atsirado XII amžiuje Italijoje – tada, kai jo būtinai reikėjo: vyrai dažnai vykdavo į Europą skleisti krikščioniškojo tikėjimo. Kronikose šis "išradimas" dažniau minimas nuo XV amžiaus. Viduramžių Italijos įstatymai buvo palankesni vyrams nei moterims. Neištikimas moteris skaudžiai bausdavo. Ir ne tik kūno bausmėmis. Už neištikimybę jos kartais sumokėdavo net gyvybe. Jei tikėtume tų laikų istorikais, pagauta svetimaujant moteris būdavo viešai pasmerkiama, pelnytos kūno bausmės vykdomos viešai. ("Laisvos" būdavo tik prostitutės). Neretai moterys, teisindamosi dėl savo nuodėmių ir neigdamos kaltę, tvirtindavo, jog jas išprievartavę barbarai, plėšikai ir pan. Ir kronikų liudijimu, užkariautuose miestuose gimdavo daugiau neteisėtų palikuonių. Taigi skaistybės diržas su rakteliu, kurį teisėti vyrai dažnai nešiodavosi ant kaklo, buvo abiem pusėms naudingas išradimas. Aišku, vyrams labiau jo reikėjo. Skaistybės diržai buvo gaminami iš aksomo ir sidabro ar kitokio metalo. Jų konstrukcija būdavo gana sudėtinga, ant liemens esanti metalo juosta užrakinama rakteliu.
Nuo senų laikų su merginų nekaltybe, stiprybe ir ilgaamžiškumu lyginamas augalas – rūta, buvo vertintas dėl simbolinės prasmės, o laikui bėgant pramintas vestuviniu. Nepaisant kintančių tradicijų, ir šiuolaikinėse vestuvėse nuotakos puošiasi rūtomis. Rūta – skaistos, merginos nekaltybės, jaunystės simbolis. Liaudies dainose rūtų vainikėlis yra perduodamas jaunseniajai seseriai, kaip nekaltybės saugojimo simbolis, jei jaunoji neturėdavo sesers tai perduodavo jį savo jaunesniajam broliui, tai reikšdavo sesers ir brolio subrendimą santuokai, jų pasiruošimą tekėti, vesti. Piršybų metu jaunikiui įteikiama rūtų puokštelė, tai turėdavo simbolizuoti jaunosios nekaltybę, o senovės laikais „nekaltybei buvo priskiriama nepaprsta gyvybingumo jėga" .Tačiau mergina susilaukusi nesantuokinio kūdikio prarasdavo teisę ant galvos segėti rūtų vainikėlį, todėl prie altoriaus ji eidavo visai be jo arba per jungtuves būdavo uždedamas tik pusė vainiko, tačiau nepaisant to ji galėjo vilkėti baltą suknelę. Balta spalva taip pat turėjo simbolinę prasmę. Ji simbolizuoja nekaltumą, tyrumą, dvasingumą, šios savybės buvo būdingos senovės lietuviams, kurių, deja, ypač pasigendama šiais laikais. Dabar nuotakos rengiasi baltą suknelę todėl, kad balta – pozityvumo, laimės bei džiaugsmo spalva. Skaistybės medis - senovėje jo šakelėmis per šventes puošdavosi skaisčios graikų mergelės.
Kartais įsitikinimai ir principai yra aukščiau visko. Taip nutiko ir Britanijos pilietei Charlotte, kuri, būdama 11 metų amžiaus nusprendė, kad savo nekaltybę saugos iki vestuvių. Deja, ištekėti jai kol kas vis dar nepavyko, o nekaltybės saugojimas užsitęsė 27 metus.Lyg to būtu negana, ši nekalta dama nėra netgi bučiavusi vyro. Pati Charlotte nepergyvena ir teigia, kad aplinkinių nuomonė jai nėra svarbi, o ji ir toliau lauks to vienintelio, kuriam galės atsiduoti visa siela ir kūnu. Priešingai nei galima būtų pamanyti, Charlotte dėmesio niekuomet nestigo, tačiau ji suvokė, jog yra pakankamai jauna ir neturi daryti skubotų žingsnių. Viskam turi ateiti savas laikas. "Per pastaruosius penkiolika metų sutikau nemažai įdomių vyrų. Vieni jų, sužinoję, jog savo nekaltybę saugau iki vestuvių, niekada daugiau man nepaskambindavo. Kiti, atvirkščiai, itin susidomėdavo ir manydavo, jog aš pakeisiu savo nuomonę. Šie, nepavykus įsitempti manęs į lovą, prarasdavo susidomėjimą manimi. Nei vienas jų nesutiko užmegzti rimtesnių santykių, pagrįstų kitomis vertybėmis, ne vien tik seksu", – kalba ji. Deja, bėgant metams, šansai ištekėti tikrai nedidėja ir Charlotte tai puikiai supranta, bet išsižadėti savo ketinimų tikrai neketina.
Marijos žemės nepilnamečiai, kurių akis nuo nepadorių vaizdų saugo griežtas įstatymas, lytinį gyvenimą pradeda ne vėliau už kitus pasaulio paauglius, o kai kuriuos netgi pralenkia. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje įprasta nekaltybę prarasti sulaukus 15 metų. Tačiau kai kurie moksleiviai į lytiškumą žiūri kitaip ir mano, kad skaistybė jaunam žmogui turėtų būti vertybė. „Gaila, tačiau šiandien tarp jaunuolių populiarus požiūris, jog nekaltybė yra toks trūkumas, kurio reikia kuo greičiau atsikratyti, kad galėtum tapti visaverčiu bendraamžių visuomenės nariu. Tačiau atmetus daugumos nuomonę ir įsigilinus į esmę, galima teigti, jog skaistumas – pati didžiausia dovana, atsinešama į santuoką. Juk tai pats didžiausias ištikimybės įrodymas. Fizinis artumas, intymumas turėtų būti paskutinis atsidavimo vienas kitam žingsnelis", – įsitikinusi dvyliktokė Ieva Buivydaitė, dalyvaujanti Moksleivių ateitininkų pavasario akademijoje. „Jei pažeidžiamas fizinis skaistumas, neišvengiamai pažeidžiama ir dvasinė darna. Paradoksalu: tai, kas mūsų proseneliams buvo vertybė, šiandien jau nebeturi vietos jaunų žmonių gyvenimuose. Vis dėlto verta prisiminti, kad su laiku kito gyvenimo sąlygos, aplinka, tačiau tai nepakeitė žmogaus esminės prigimties – noro būti laimingam, suprastam, jausti pilnatvę. To nepakeis nei laikas, nei naujausi technologiniai išradimai", – pritaria jai taip pat į dvyliktą klasę einanti Justina Navardauskaitė.
Metukų sūnelį vaikščioti mokančiai panevėžietei Linai – septyniolika. Į suaugusiųjų pasaulį ją įvedusio metais vyresnio vaikino ir kūdikio tėčio jauna mama jau gerą pusmetį nė akyse nėra mačiusi. Kita panevėžietė – 28-erių Elona Stasiūnaitė – prisipažįsta: aš dar skaisti ir tuo didžiuojuosi. Oficialios statistikos, kiek jaunuolių praranda nekaltybę dar paauglystėje, nėra. Tačiau medikai įsitikinę: Elona – išimtis, nes bent pusė sulaukusiųjų 18-os jau nebėra skaistūs. Vos per dvi dešimtis šalies Nepriklausomybės metų skaistybė iš didžiausios dorybės transformavosi į savotišką atgyveną ir ja didžiuotis kas antram paaugliui – tiesiog gėda. E.Stasiūnaitė neslepia: būti skaisčia sekso kultui pasidavusioje visuomenėje reikia milžiniškos dvasinės stiprybės. Senmergė, ne tokia, kaip visi, kažkas su ja ne taip – tokių komentarų neištekėjusi, nesusidėjusi ir partnerio kūniškiems santykiams neturinti mergina girdi kone kasdien. Apie skaistumą prabilusią trečią dešimtį bebaigiančią Eloną nustebusiais žvilgsniais palydi ne tik nepažįstami žmonės. „Kai pasakiau ginekologei, kad aš dar nekalta, jai akys ant kaktos iššoko, pažiūrėjo kaip į ateivę“, – prisiminė Elona. Stiprybės atlaikyti visuomenės spaudimą panevėžietei suteikia šeima. „Tik tėvelių auklėjimas ir tikėjimas man padėjo nepasiklysti, nenueiti lengviausiu keliu, likti nepopuliaria balta varna sekso užvaldytoje visuomenėje“, – mano E.Stasiūnaitė. Besistebintiesiems, kaip tiek laiko ji ištvėrė neišbandžiusi „to“, mergina primena gy
Šiais laikais iki vestuvių saugoti savo nekaltybę daugeliui merginų atrodo tiesiog neįmanomas dalykas. Kai kurios į mylimojo glėbį puola vos jam panorėjus. Labiau save vertinančios TAM laukia ypatingos progos. O gal yra tokių, kurios didžiuojasi galėsiančios tokią brangią dovaną įteikti savo išrinktajam pirmąją vestuvių naktį? Taigi kada geriausias laikas pirmajam kartui? Įdomūs istorijos faktai. Žiloje senovėje įvairių tautų žmonės tikėjo gerosiomis ir blogosiomis dvasiomis. Apie jas galvodavo ir nusprendę... mylėtis. Vyro suartėjimas su nekalta mergina buvo ypač svarbus įvykis. Pirmųjų lytinių santykių kraujas buvo tapatinamas su merginos sužeidimu, už kurį kažkaip reikia atsilyginti, kad neimtų persekioti piktos dvasios. Panaikinti kerus galėjo tik žiniuoniai. Senovėje buvo tikima, kad nekaltos merginos turi ypatingų galių: jos gali užtikrinti gerą derlių ar net garantuoti pergalę kovojant su priešais. Kai kuriose tautose merginos, iki vedybų sulaužiusios skaistybės įžadus, buvo baudžiamos mirtimi. Ar jau laikas? Kada laikas pirmajam kartui, vienos nuomonės tikrai nerasi niekur. Vienos merginos savo nekaltybę atiduoda dar nesulaukusios šešiolikos, o kitos net ir baigusios mokyklą neskuba žengti šio žingsnio. Todėl kaip pasielgti tau, tiksliai niekas nepasakys. Svarbiausia, turi pati rasti atsakymą, kodėl nusprendei atsisveikinti su nekaltybe.
Skaistybės įžadas arba nekaltybės įžadas – sąmoningas lytinių santykių atsisakymas iki vedybų. Skaistybė siejama su dvasingumu, minčių tyrumu. Skaistybės įžadai gali būti duodami, ne tik dėl religinių, bet ir dėl kultūrinių, asmeninės pasaulėžiūros motyvų. Daugelyje religijų nekaltybė iki vedybų arba nekaltybė apskritai yra propaguojama kaip dvasinė vertybė, o katalikų bažnyčioje dvasininkams taikoma kaip privalomas celibatas. Katalikybėje skaistybė yra viena iš septynių dangiškų dorybių, kaip priešprieša geismui.
Balta — garbinimas, švara, paprastumas, nekaltybė, taika, nuolankumas, tikslumas ir tvarka, jaunystė, gimimas, žiema, sniegas, geras, šaltas, medicininis, sterilus. Kaip švaros ir nekaltybės simbolį baltus rūbus Senovės Romoje nešiojo nekaltos mergelės, šis paprotys krikščioniškame pasaulyje išliko nuotakų drabužiuose, taip pat pirmosios komunijos ir krikšto aprangoje. Balta spalva buvo siekiama išreikšti šviesą. Rytų kultūrose balta spalva – tai gedulo spalva. Pavyzdžiui, Indijoje ištekėjusi moteris, apsirengusi švariu baltu drabužiu, demonstruoja našlystę ir nelaimę.
