Nekaltybės aktualumas trečiajame tūkstantmetyje (1 dalis)
Kodėl šiandien nekaltybė tapo tokia populiari? Arba, tiksliau sakant, kodėl yra taip, kad visame pasaulyje nekaltos merginos vis labiau trokštamos vyrų dabar, trečiojo tūkstantmečio pradžioje? Šis erzinantis ir gluminantis klausimas yra centrinė šio tyrinėjimo ašis. Vakarų kalendorinis laikas, naujasis tūkstantmetis ir jo galima (įsivaizduojama, fantazuojama) sąsaja su nekaltybe – tai klausimas, vertas svarstymo. Pradėkime peržvelgdami “vyriškojo laiko gimimo” sampratą. Ką po galais Francisas Baconas turėjo mintyje, sakydamas “vyriškasis laikas”? Nuoširdžiai sakant, aš nežinau. Bet, regis, kalbama apie laiką, tikslingai judantį į priekį: laiką, nenukrypstantį nuo savo linijinės krypties į ateitį, atsiskleisiančią pagal tam tikrus dėsnius. Judantis pirmyn laikas, tas, kurį Hėgelis priskyrė Istorijai, tai, kaip aš įsivaizduoju… vis mažėjančio netikrumo ir didėjančio prognozuojamumo, kontrolės laikas. Laikas, kuriame (drąsių ir išdrįsusių vyrų) bus atskleista Racionalioji Tiesa vieną kartą ir visiems laikams, ir niekas daugiau tuo nebeabejos ir nesišaipys. Aliuzija į Julios Kristevos “Moteriškojo laiko” sampratą. Vėl nesu tikra, ką konkrečiai autorė turėjo mintyje. Bet Kristeva apie tai rašo mažiausiai tris kartus – linijinį, ciklinį ir monumentalųjį laiką. Ji priskiria linijinį, progresyvųjį laiką vyriškajam pradui – tai daugiau ar mažiau aišku.