Skaistybė senovės kultūrose buvo suvokiama ne tik kaip asmeninė dorybė, bet ir kaip sakralus statusas, simbolizuojantis dvasinę švarą, magišką galią bei socialinį šeimos prestižą. Šioje rubrikoje keliaujame per laiko epochas – nuo Antikos vestalių ir viduramžių riterystės idealų iki griežtų bendruomeninių ritualų, kurie saugojo mergystės plėvę kaip brangiausią moters kraitį. Sužinokite, kaip archajiški papročiai formavo mūsų protėvių požiūrį į intymumą ir kokią įtaką senovės tradicijos vis dar daro šiuolaikiniam garbės bei skaistumo suvokimui.
Skaistybė – sąvoka, kurią apibrėžti nėra lengva. Ji gali būti suprantama kaip fizinė nekaltybė, tačiau dažniau asocijuojasi su moraline švara, tyrumo ir nekaltumo jausmu. Šiandien, sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, skaistybės samprata tampa vis sudėtingesnė ir daugiasluoksnė. Ką ji reiškia mums šiuolaikiniame kontekste? Ar skaistybė vis dar svarbi, ar tai tik praeities reliktas? Skaistybės samprata istorijos kontekste ... Skaityti toliau
Senovės Lietuvos visuomenėje skaistybė, ypač mergaičių ir jaunų moterų, buvo itin vertinama ir turėjo didelę socialinę bei religinę reikšmę. Ji buvo siejama su moraliniu grynumu, šeimos garbe ir bendruomenės gerove. Šio straipsnio tikslas – pažvelgti į skaistybės sampratą ir jos vaidmenį senovės Lietuvos kultūroje, remiantis istoriniais šaltiniais ir etnografiniais duomenimis. Skaistybės sąvoka ir jos interpretacijos ... Skaityti toliau
Skaistybė – sąvoka, kurią dažnai suprantame skirtingai. Vieniems tai reiškia seksualinę nepatirtį, kitiems – moralinį tyrumą, dar kitiems – vidinę ramybę ir dvasinį tobulėjimą. Šiandien, kai visuomenėje vyrauja seksualizacija ir spaudimas atitikti tam tikrus standartus, skaistybės samprata tampa ypač aktuali ir reikalauja išsamesnio aptarimo. Skaistybės sampratos raida istorijos kontekste Istorijos tėkmėje skaistybės supratimas kito. Senovės ... Skaityti toliau
Ištikimybės problema visada jaudino – ir moteris, ir vyrus. Kai kurių psichologų nuomone, vyrai dėl jiems būdingo savininkiškumo išdavystę išgyvena net sunkiau nei moterys. Todėl išvykstant į ilgas ir tolimas keliones, jiems labai neramu. Taip buvo visada. Vyrai, norėdami būti tikri, kad moterys jų neapgaudinės, net išrado skaistybės diržą... Skaistybės diržas, kronikų liudijimu, atsirado XII amžiuje Italijoje – tada, kai jo būtinai reikėjo: vyrai dažnai vykdavo į Europą skleisti krikščioniškojo tikėjimo. Kronikose šis "išradimas" dažniau minimas nuo XV amžiaus. Viduramžių Italijos įstatymai buvo palankesni vyrams nei moterims. Neištikimas moteris skaudžiai bausdavo. Ir ne tik kūno bausmėmis. Už neištikimybę jos kartais sumokėdavo net gyvybe. Jei tikėtume tų laikų istorikais, pagauta svetimaujant moteris būdavo viešai pasmerkiama, pelnytos kūno bausmės vykdomos viešai. ("Laisvos" būdavo tik prostitutės). Neretai moterys, teisindamosi dėl savo nuodėmių ir neigdamos kaltę, tvirtindavo, jog jas išprievartavę barbarai, plėšikai ir pan. Ir kronikų liudijimu, užkariautuose miestuose gimdavo daugiau neteisėtų palikuonių. Taigi skaistybės diržas su rakteliu, kurį teisėti vyrai dažnai nešiodavosi ant kaklo, buvo abiem pusėms naudingas išradimas. Aišku, vyrams labiau jo reikėjo. Skaistybės diržai buvo gaminami iš aksomo ir sidabro ar kitokio metalo. Jų konstrukcija būdavo gana sudėtinga, ant liemens esanti metalo juosta užrakinama rakteliu.
Tačiau Renesanso laikais, pasikeitus sampratai apie moterį, skaistybės diržai jau nebebuvo tokie populiarūs. O vėlesniais laikais vyrus apjuosiančius moteris skaistybės diržais, net smerkdavo. Išliko XVIII amžiuje rašytas Modenos princesės Charlotte de Orleans laiškas tėvui, kuriame ji su nuoskauda rašė, jog vyrai, reikalaujantys, kad moteris nešiotų skaistybės diržą, yra egoistiški paranoikai. Princesė teigė, kad skaistybės diržas yra visų pasaulio nelaimių priežastis. Laiške ji pridūrė, jog jos pačios diržas yra aksominis, sutvirtintas metalu. Istorinių šaltinių liudijimu, skaistybės diržas iš Italijos atkeliavo į Prancūziją. Ten žmogus, pavarde Jalado-Laforid sukūrė net naują modelį: sidabrinį, kiek siauresnių detalių, tik liemenį juosė platesnė juosta. Bet Prancūzijoje diržai nebuvo tokie populiarūs kaip Italijoje. Paskutinį kartą skaistybės diržo naudą bandyta įrodyti 1848 metais. Daktaras J.Moodle knygoje "Skaistybės ir moralės išsaugojimo principai" įrodinėjo, kad toks diržas moterims iš tiesų reikalingas. 1910-aisiais spaudoje paminėtas paskutinis faktas, kai moteris buvo verčiama juo pasinaudoti. Atrodo, kad XX a. antrojoje pusėje skaistybės diržus nešiojusių moterų nebūta. Tačiau prieš keletą metų Palerma (Italija) prekybinė firma išleido į prekybos tinklą "naujovę": nekaltybės juostą. Ji pagaminta pagal viduramžių pavyzdį, išlikusį Venecijos muziejuje. Paskutinis "mados šauksmas" reklamuojamas taip: "Moterie!
Nuo senų laikų su merginų nekaltybe, stiprybe ir ilgaamžiškumu lyginamas augalas – rūta, buvo vertintas dėl simbolinės prasmės, o laikui bėgant pramintas vestuviniu. Nepaisant kintančių tradicijų, ir šiuolaikinėse vestuvėse nuotakos puošiasi rūtomis. Rūta – skaistos, merginos nekaltybės, jaunystės simbolis. Liaudies dainose rūtų vainikėlis yra perduodamas jaunseniajai seseriai, kaip nekaltybės saugojimo simbolis, jei jaunoji neturėdavo sesers tai perduodavo jį savo jaunesniajam broliui, tai reikšdavo sesers ir brolio subrendimą santuokai, jų pasiruošimą tekėti, vesti. Piršybų metu jaunikiui įteikiama rūtų puokštelė, tai turėdavo simbolizuoti jaunosios nekaltybę, o senovės laikais „nekaltybei buvo priskiriama nepaprsta gyvybingumo jėga" .Tačiau mergina susilaukusi nesantuokinio kūdikio prarasdavo teisę ant galvos segėti rūtų vainikėlį, todėl prie altoriaus ji eidavo visai be jo arba per jungtuves būdavo uždedamas tik pusė vainiko, tačiau nepaisant to ji galėjo vilkėti baltą suknelę. Balta spalva taip pat turėjo simbolinę prasmę. Ji simbolizuoja nekaltumą, tyrumą, dvasingumą, šios savybės buvo būdingos senovės lietuviams, kurių, deja, ypač pasigendama šiais laikais. Dabar nuotakos rengiasi baltą suknelę todėl, kad balta – pozityvumo, laimės bei džiaugsmo spalva. Skaistybės medis - senovėje jo šakelėmis per šventes puošdavosi skaisčios graikų mergelės.
Balta — garbinimas, švara, paprastumas, nekaltybė, taika, nuolankumas, tikslumas ir tvarka, jaunystė, gimimas, žiema, sniegas, geras, šaltas, medicininis, sterilus. Kaip švaros ir nekaltybės simbolį baltus rūbus Senovės Romoje nešiojo nekaltos mergelės, šis paprotys krikščioniškame pasaulyje išliko nuotakų drabužiuose, taip pat pirmosios komunijos ir krikšto aprangoje. Balta spalva buvo siekiama išreikšti šviesą. Rytų kultūrose balta spalva – tai gedulo spalva. Pavyzdžiui, Indijoje ištekėjusi moteris, apsirengusi švariu baltu drabužiu, demonstruoja našlystę ir nelaimę.
Vyrai visada nori būti pirmi savo moterims. Oficialioji statistika byloja, kad, tarkim Vokietijoje tai pavyksta tik 21 proc. stipriosios lyties atstovų. Tačiau moterys jau nuo senų senovės įsigudrindavo suvaidinti nekaltybę. Šias gudrybes pasistengė aprašyti žinomas viduramžių gydytojas Avicena. Jo "Užrašai apie tikrus ir netikrus nekaltybės įrodymus" tapo geru vadovėliu prostitutėms, viešnamių motinėlėms, pirčių savininkams ir netgi kirpėjams. Būtent jie buvo tie "chirurgai", kurie nekaltybę praradusias merginas vėl paversdavo skaistuolėmis. Tam, kad apgautum partnerį, pakakdavo į vaginą įgrūsti kraujyje išmirkytą kempinę. Lytinio akto metu penis ją prispausdavo ir "ištekėdavo" kraujas. Populiaru būdavo makštyje paslėpti mažytę žuvies pūslę, iš anksto pripildytą kraujo. Šie du būdai ir šiandien populiarūs tarp Tailando prostitučių. Čia tiesiog parduotuvėse parduodami šaldyti kamuoliukai su balandžių krauju.
Pirmieji išradimai, turėję apsaugoti moteris nuo nedorų vyriškų kėslų, atsirado Senovės Graikijoje. Vergės buvo juosiamos odiniais diržais iš dviejų juostų: pirmoji juosdavo taliją, o antroji dengė tarpkojį. Taip buvo siekiama apsaugoti belaisvę nuo nėštumo, kurio vergvaldžiai bijojo, mat nėščia moteris negalėjo produktyviai dirbti. Senovės graikų patirtis pasirodė esanti naudinga ir viduramžiais. Anuomet paprotį „užrakinti" žmoną populiarino vienas vokietis imperatorius. Kaskart išvykdamas už pilies ribų pavyduolis versdavo kalvį žmoną apjuosti geležiniu diržu, kurį grįžę pats nuimdavo, rašo Klevo.net.O šis geležinis diržas buvo tikra kankinimo priemonė: gremėzdiška konstrukcija su gausybe spynų, uždengianti visą apatinę varguolės kūno dalį. „Skaistybės saugotojas" buvo tik su viena nedidele angele gamtiniams reikalams atlikti, o apie asmens higieną net kalbos būti negalėjo. Na, o vienintelį raktą visuomet turėjo budrus sutuoktinis. Vokiečio pavyduolio būdas apsaugoti žmoną nuo ištvirkavimų vyrams patiko. Netrukus visoje Europoje, o ypač Italijoje, skaistybės diržai išpopuliarėjo. Modeliai nuo senųjų graikiškų diržų skyrėsi tikriausiai vien medžiaga, iš kurios jie buvo gaminami: diržai buvo ne tik iš jaučio odos, bet ir iš geležies, sidabro ar aukso. Geriausius egzempliorius gamino Bergame ir Venecijoje – dėl to dar diržai buvo pavadinti „Bergamo spyna" ir „Venecijos grotomis". Renesanso laikais net išpopuliarėjo toks posakis: užrakinti žmoną (ar meilužę) Bergamo spyna.
Venecijos grotos, Bergamo spyna... Jei manote, kad tai - architektūrinių detalių pavadinimai, tai klystate. Tačiau tikriausiai visiems žinomas kitas šio prietaiso, palikusio ryškų pėdsaką žmonijos istorijoje, pavadinimas - nekaltybės diržas. Pirmieji įtaisai, saugantys moteris nuo seksualinių pagundų, atsirado Senovės Graikijoje. Vergėms būdavo uždedamas diržas iš dviejų juostų: pirmoji apjuosdavo taliją, antroji ėjo tarp kojų. Pagrindinis šio diržo tikslas būdavo apsaugoti belaisvę nuo nėštumo: nėščia vergė negalėdavo pakankamai produktyviai dirbti, o tai, savaime suprantama, nenaudinga jos šeimininkams. Senovės graikų patirtis vėl prisiminta Viduramžiais. Manoma, kad tradiciją užrakinti moterį spyna pirmasis pradėjo vokiečių kilmės imperatorius. Kaskart išvykdamas už savo pilies ribų šis pavyduolis liepdavo kalviui apjuosti jo žmoną geležiniu diržu, kurį grįžęs pats nuimdavo. Šis prietaisas išties priminė kankinimų įrenginį, jo konstrukciją sudarė keletas spynų, patikimai užrakinančių visą moters apatinę kūno dalį. Jame buvo tik nedidelė anga fiziologinėms būtinybėms. Deja, apie asmeninę higieną negalėjo būti nė kalbos. Vienintelį raktą prie savęs visada turėdavo pats šeimininkas - vyras. Naujasis vokiečių monarcho išradimas patiko ir kitiems stipriosios lyties atstovams. Tad greitai visoje Europoje, o ypač Italijoje, šie diržai išpopuliarėjo ir tapo mados reikalu.
Jei kas yra daugiau keliavęs po Lietuvą, be abejo, žino, kad ne vienoje vietoje dar ligi šių dienų yra užsilikę vietovardžių, vadinamų Alka, Alkaviete, Alkos kalnu. Žodis „alkas", „elkas" reiškia šventą vietą. Tokiomis šventomis vietomis vadinami ne tik kalnai, bet kartais ir pieva, laukas, ežero iškyšulys, sala, viensėdis, kaimas, senkapis. Daugiausia jų užtinkama Žemaitijoje, mažiau Vakarų Lietuvoje ir visai nedaug Rytų Lietuvoje. Latvijoje jie vadinami „Elka kalni". Tai aukų vieta, kurioje įvairiomis progomis būdavo aukojamos su senojo lietuvių tikėjimo, ypač su mirusiųjų kultu susijusios aukos. Krikščionybei įsigalėjus, tokios vietos greitai pradėjo nykti ir dažniausiai liko tik vietovardis. Alkose – šventuose miškeliuose, kaip liudija ir istoriniai šaltiniai, ir senų žmonių pasakojimai, senovėje žmonės degindavę jaučius, avinus, ožius ir kitus gyvulius. Su tokiomis vietomis susijusios mūsų žilos senovės šventos ugnies saugotojos – vestalės, vaidilutės. Tose senojo tikėjimo šventose vietose greta žynių, vaidilų būdavo ir mergaičių šventai ugniai saugoti. Jos turėjo būti skaisčios. Nusikaltusios būdavo žiauriai baudžiamos – užkasamos į žemę gyvos, sugildinamos gyvatėmis ir pan. Tokią vaidilutę iš Palangos šventyklos, kaip liudija mūsų sakmės, pagrobęs kunigaikštis Kęstutis.
Senovėje buvo tautų, kurios negerbė skaistuolių. Kuo daugiau meilės nuotykių turėjo Šiaurės Amerikos moterys, tuo daugiau aplink jas sukiojosi gerbėjų. Ten su panieka buvo nusigręžiama nuo nekaltos merginos, nes nekaltybė buvo laikoma dideliu merginos trūkumu, liudijančiu jos negrožį. Balearų salose vyras pats paskutinis mėgaudavosi savo nuotaka: iki jo iškilmingoje ceremonijoje dalyvaudavo pažįstami, namiškiai ir visi giminaičiai; labai keistai ir įtartinai atrodytų elgesys vyro, prieštaraujančio tokiai eilės tvarkai. Tokio papročio buvo laikomasi ir Islandijoje, jo prisilaikė ir egiptiečių gentys, kuriose pusnuogė nuotaka po vestuvių ceremonijos pasišalindavo su kiekvienu ir nuo kiekvieno užtai gauna dovanų.
