Skaistybės diržo istorija

Venecijos grotos, Bergamo spyna... Jei manote, kad tai - architektūrinių detalių pavadinimai, tai klystate. Tačiau tikriausiai visiems žinomas kitas šio prietaiso, palikusio ryškų pėdsaką žmonijos istorijoje, pavadinimas - nekaltybės diržas.

Kankintojas iš Senovės Graikijos

Pirmieji įtaisai, saugantys moteris nuo seksualinių pagundų, atsirado Senovės Graikijoje. Vergėms būdavo uždedamas diržas iš dviejų juostų: pirmoji apjuosdavo taliją, antroji ėjo tarp kojų. Pagrindinis šio diržo tikslas būdavo apsaugoti belaisvę nuo nėštumo: nėščia vergė negalėdavo pakankamai produktyviai dirbti, o tai, savaime suprantama, nenaudinga jos šeimininkams.

Senovės graikų patirtis vėl prisiminta Viduramžiais. Manoma, kad tradiciją užrakinti moterį spyna pirmasis pradėjo vokiečių kilmės imperatorius. Kaskart išvykdamas už savo pilies ribų šis pavyduolis liepdavo kalviui apjuosti jo žmoną geležiniu diržu, kurį grįžęs pats nuimdavo.

Šis prietaisas išties priminė kankinimų įrenginį, jo konstrukciją sudarė keletas spynų, patikimai užrakinančių visą moters apatinę kūno dalį. Jame buvo tik nedidelė anga fiziologinėms būtinybėms. Deja, apie asmeninę higieną negalėjo būti nė kalbos. Vienintelį raktą prie savęs visada turėdavo pats šeimininkas - vyras.

Dorovės sargybiniai

Naujasis vokiečių monarcho išradimas patiko ir kitiems stipriosios lyties atstovams. Tad greitai visoje Europoje, o ypač Italijoje, šie diržai išpopuliarėjo ir tapo mados reikalu. Diržo modeliai nuo savo antikinių pirmtakų skyrėsi tik medžiaga, iš kurios buvo gaminami: diržus iš galvijų odos pakeitė metaliniai, sidabriniai ir auksiniai diržai. Geriausius diržus gamino Bergamo ir Venecijos amatininkai, - iš čia ir kilo Bergamo spynos ir Venecijos grotų metaforos.

Ilgainiui šie diržai tapo oficialiais moterų dorovės sergėjimo įrenginiais. Jais ne tik pavydūs vyrai apjuosdavo savo žmonas, bet ir tėvai noriai dėdavo lytinės brandos sulaukusioms dukroms. Šeimos garbe ir pasididžiavimu tapo informuoti būsimą dukros jaunikį, nuo kelių metų mergaitė nešioja tokį diržą. Raktą nuo diržo tėvai perduodavo jaunikiui vestuvių dieną. Vestuvės tradiciškai vykdavo nuotakos namuose, o po "paslaptingojo momento" jaunikis pranešdavo už durų lūkuriuojantiems tėvams ir svečiams, kad rojaus vartai tikrai buvo patikimai apsaugoti.

Viena saugojo, kita niokojo

Nekaltybės diržų paklausa ypatingai išaugo prasidėjus kryžiaus žygių erai. Išjodamas į karą keleriems metams riteris negalėjo būti tikras, ar jo širdies dama sąžiningai lauks, taigi dėl visa ko apdovanodavo ją metaline "dovanėle".

Dabar sunku net įsivaizduoti, kiek kančių tekdavo patirti per tokią priverstinę dorovę. Diržai nutrindavo odą intymiausiose vietose, po jais atsirasdavo nuospaudų, kartais net pragulų. Dar blogiau, jei belaukiant vyro keisdavosi figūra. Kartais nuo santuokinių apkaustų tekdavo vaduotis tam, kad pavyktų išlikti gyvai. Tokiu atveju nelaimingoji turėdavo kreiptis į teismą, ir tik gavus bažnyčios atstovų sprendimą diržas būdavo perpjaunamas.

Deja, neretai diržo likimas virsdavo amžina moters tragedija. Jei vyras iš karo nebegrįždavo – žmona likdavo ne tik našlė, bet ir prieš savo valią ištikima našlė visam gyvenimui.

Gudrios išeitys

Beje, epocha, pagimdžiusi nekaltybės diržą, sukūrė ir "priešnuodį" jam. Apsukrūs amatininkai iš savo darbo nepasikuklindavo gauti dvigubą užmokestį: vieną kartą už nekaltybės diržą jiems sumokėdavo pavyduolis vyras, o antrą kartą už šio diržo rakto kopiją mokėjo pati žmona arba jos slaptas gerbėjas.

Tiesa, ilgainiui, norint išvengti tokių "netikėtumų", imta kurti diržus su sudėtingesniu mechanizmu. XVII amžiuje nekaltybės diržus ėmė gaminti nebe kalviai, o juvelyrai. Tad jei anksčiau diržą būdavo įmanoma atrakinti ne tik rakto dublikatu, bet ir kardo galu ar vinimi, tai juvelyrai šią spragą užpildė savo išmone. Naujieji diržai turėdavo ne tik nedidelį užraktą, bet ir paslaptį. Jei mechanizmą mėgindavo atrakinti netinkamu raktu, spyruoklinis įtaisas jį suspausdavo ir nugnybdavo metalo galiuką. Taigi tikrasis rakto šeimininkas galėdavo ne tik būti ramus dėl savo žmonos ištikimybės, bet ir sugrįžęs akivaizdžiai suskaičiuoti, kiek kartų mėginta mechanizmą atrakinti.