Skaistybės diržas

Ištikimybės problema visada jaudino – ir moteris, ir vyrus. Kai kurių psichologų nuomone, vyrai dėl jiems būdingo savininkiškumo išdavystę išgyvena net sunkiau nei moterys. Todėl išvykstant į ilgas ir tolimas keliones, jiems labai neramu. Taip buvo visada. Vyrai, norėdami būti tikri, kad moterys jų neapgaudinės, net išrado skaistybės diržą... Skaistybės diržas, kronikų liudijimu, atsirado XII amžiuje Italijoje – tada, kai jo būtinai reikėjo: vyrai dažnai vykdavo į Europą skleisti krikščioniškojo tikėjimo. Kronikose šis "išradimas" dažniau minimas nuo XV amžiaus. Viduramžių Italijos įstatymai buvo palankesni vyrams nei moterims. Neištikimas moteris skaudžiai bausdavo. Ir ne tik kūno bausmėmis. Už neištikimybę jos kartais sumokėdavo net gyvybe. Jei tikėtume tų laikų istorikais, pagauta svetimaujant moteris būdavo viešai pasmerkiama, pelnytos kūno bausmės vykdomos viešai. ("Laisvos" būdavo tik prostitutės). Neretai moterys, teisindamosi dėl savo nuodėmių ir neigdamos kaltę, tvirtindavo, jog jas išprievartavę barbarai, plėšikai ir pan. Ir kronikų liudijimu, užkariautuose miestuose gimdavo daugiau neteisėtų palikuonių. Taigi skaistybės diržas su rakteliu, kurį teisėti vyrai dažnai nešiodavosi ant kaklo, buvo abiem pusėms naudingas išradimas. Aišku, vyrams labiau jo reikėjo. Skaistybės diržai buvo gaminami iš aksomo ir sidabro ar kitokio metalo. Jų konstrukcija būdavo gana sudėtinga, ant liemens esanti metalo juosta užrakinama rakteliu.

Tačiau Renesanso laikais, pasikeitus sampratai apie moterį, skaistybės diržai jau nebebuvo tokie populiarūs. O vėlesniais laikais vyrus apjuosiančius moteris skaistybės diržais, net smerkdavo. Išliko XVIII amžiuje rašytas Modenos princesės Charlotte de Orleans laiškas tėvui, kuriame ji su nuoskauda rašė, jog vyrai, reikalaujantys, kad moteris nešiotų skaistybės diržą, yra egoistiški paranoikai. Princesė teigė, kad skaistybės diržas yra visų pasaulio nelaimių priežastis. Laiške ji pridūrė, jog jos pačios diržas yra aksominis, sutvirtintas metalu. Istorinių šaltinių liudijimu, skaistybės diržas iš Italijos atkeliavo į Prancūziją. Ten žmogus, pavarde Jalado-Laforid sukūrė net naują modelį: sidabrinį, kiek siauresnių detalių, tik liemenį juosė platesnė juosta. Bet Prancūzijoje diržai nebuvo tokie populiarūs kaip Italijoje. Paskutinį kartą skaistybės diržo naudą bandyta įrodyti 1848 metais. Daktaras J.Moodle knygoje "Skaistybės ir moralės išsaugojimo principai" įrodinėjo, kad toks diržas moterims iš tiesų reikalingas. 1910-aisiais spaudoje paminėtas paskutinis faktas, kai moteris buvo verčiama juo pasinaudoti. Atrodo, kad XX a. antrojoje pusėje skaistybės diržus nešiojusių moterų nebūta. Tačiau prieš keletą metų Palerma (Italija) prekybinė firma išleido į prekybos tinklą "naujovę": nekaltybės juostą. Ji pagaminta pagal viduramžių pavyzdį, išlikusį Venecijos muziejuje. Paskutinis "mados šauksmas" reklamuojamas taip: "Moterie!

Pirmieji išradimai, turėję apsaugoti moteris nuo nedorų vyriškų kėslų, atsirado Senovės Graikijoje. Vergės buvo juosiamos odiniais diržais iš dviejų juostų: pirmoji juosdavo taliją, o antroji dengė tarpkojį. Taip buvo siekiama apsaugoti belaisvę nuo nėštumo, kurio vergvaldžiai bijojo, mat nėščia moteris negalėjo produktyviai dirbti. Senovės graikų patirtis pasirodė esanti naudinga ir viduramžiais. Anuomet paprotį „užrakinti" žmoną populiarino vienas vokietis imperatorius. Kaskart išvykdamas už pilies ribų pavyduolis versdavo kalvį žmoną apjuosti geležiniu diržu, kurį grįžę pats nuimdavo, rašo Klevo.net.O šis geležinis diržas buvo tikra kankinimo priemonė: gremėzdiška konstrukcija su gausybe spynų, uždengianti visą apatinę varguolės kūno dalį. „Skaistybės saugotojas" buvo tik su viena nedidele angele gamtiniams reikalams atlikti, o apie asmens higieną net kalbos būti negalėjo. Na, o vienintelį raktą visuomet turėjo budrus sutuoktinis. Vokiečio pavyduolio būdas apsaugoti žmoną nuo ištvirkavimų vyrams patiko. Netrukus visoje Europoje, o ypač Italijoje, skaistybės diržai išpopuliarėjo. Modeliai nuo senųjų graikiškų diržų skyrėsi tikriausiai vien medžiaga, iš kurios jie buvo gaminami: diržai buvo ne tik iš jaučio odos, bet ir iš geležies, sidabro ar aukso. Geriausius egzempliorius gamino Bergame ir Venecijoje – dėl to dar diržai buvo pavadinti „Bergamo spyna" ir „Venecijos grotomis". Renesanso laikais net išpopuliarėjo toks posakis: užrakinti žmoną (ar meilužę) Bergamo spyna.

Venecijos grotos, Bergamo spyna... Jei manote, kad tai - architektūrinių detalių pavadinimai, tai klystate. Tačiau tikriausiai visiems žinomas kitas šio prietaiso, palikusio ryškų pėdsaką žmonijos istorijoje, pavadinimas - nekaltybės diržas. Pirmieji įtaisai, saugantys moteris nuo seksualinių pagundų, atsirado Senovės Graikijoje. Vergėms būdavo uždedamas diržas iš dviejų juostų: pirmoji apjuosdavo taliją, antroji ėjo tarp kojų. Pagrindinis šio diržo tikslas būdavo apsaugoti belaisvę nuo nėštumo: nėščia vergė negalėdavo pakankamai produktyviai dirbti, o tai, savaime suprantama, nenaudinga jos šeimininkams. Senovės graikų patirtis vėl prisiminta Viduramžiais. Manoma, kad tradiciją užrakinti moterį spyna pirmasis pradėjo vokiečių kilmės imperatorius. Kaskart išvykdamas už savo pilies ribų šis pavyduolis liepdavo kalviui apjuosti jo žmoną geležiniu diržu, kurį grįžęs pats nuimdavo. Šis prietaisas išties priminė kankinimų įrenginį, jo konstrukciją sudarė keletas spynų, patikimai užrakinančių visą moters apatinę kūno dalį. Jame buvo tik nedidelė anga fiziologinėms būtinybėms. Deja, apie asmeninę higieną negalėjo būti nė kalbos. Vienintelį raktą prie savęs visada turėdavo pats šeimininkas - vyras. Naujasis vokiečių monarcho išradimas patiko ir kitiems stipriosios lyties atstovams. Tad greitai visoje Europoje, o ypač Italijoje, šie diržai išpopuliarėjo ir tapo mados reikalu.