Intymi zona

Kol gėdysitės savo pačios kūno, tol smerksite visus, kurie jo nesigėdi (arba gėdisi mažiau, negu jūs). Toks jau "kompensacinis" psichologijos dėsnis. Bet jei pamilsite savo kūną, suprasite ir tuos, kurie myli savąjį ir jo funkcijas. Tad jei, jūsų nuomone, mylintis vyras demonstruoja pernelyg daug "gyvuliškumo" - ieškokite priežasties pirmiausia savyje, o ne jame. Perkainokite savo pažiūras. Neskubėkite daryti išvados, prie kurios priėjo dvidešimt devynerių metų Vanda: "Mano vyro gyvuliškumas krenta į akis: veido, rankų, krūtinės plaukuotumas, žemas balsas, išsivystę raumenys, fizinė jėga, agresyvumas. Aš visai kitokia. Jau vien tai, kad mums, moterims, neišsilieja sėkla, byloja apie didesnį dvasingumą".

Daugiau negu pusė moterų prieš mėnesines ima jausti varginančius ir nemalonius pojūčius: pabrinksta rankos, kojos, maudžia galvą, krūtys pasidaro jautrios ir skausmingos... Ne daug kurią “tomis” dienomis (kai viskas nervina ir į pasaulį žvelgiama tarsi pro tamsius akinius) guodžia mintis, kad mėnesinės – jaunystės ir vaisingumo simbolis... Tačiau net ir mėnesinių metu įmanoma neblogai jaustis. Kaip tai padaryti?

Pasišnekėkime pagaliau apie tas begėdes "prostitutes", į kurias taip bijo būti panašios kai kurios moterys. Ar iš tiesų manote, kad "rodyti nuogus pečius", "gilią krūtinės iškirptę", "svaidyti viliokiškus žvilgsnius", tai yra gundyti vyrą - vien tik profesionalių prostitučių, lengvabūdžių erotinių filmų herojų bruožas? O juk prostitutė irgi moteris: ir naudojasi ji (žinoma, vadovaudamasi savais, piniginiais, tikslais) ne kažkokiu ypatingu, "prostitutišku", bet moterišku arsenalu. Kaip nereikia jai "atiduoti" atskirų pozų (pavadinus jas "prostitučių pozomis"), taip neverta ir atsisakyti savo moteriško žavesio vien tik dėl to, kad erotinių ir pornofilmų herojės moka tuo kūnišku žavesiu pasinaudoti geriau, negu jūs.

Nagi susivokime savo jausmuose. Kai kurias moteris žeidžia tai, jog vyras žiūri į jas kaip į "mėsos gabalą". Inteligentiška moteris supranta, kad gundydama vyrą šlaunimis arba krūtine ji nusileidžia iki "prostitutės lygio". "Prisivilioti vyrą krūtine pernelyg primityvu, - sako trisdešimt trejų metų Dovilė, vyresnioji mokslinė bendradarbė. - Jei moteris neturi nieko daugiau, tik gamtos jai duotas "kūniškas formas", jai belieka patraukti vyrus tokiu primityviu būdu". Tuo pat metu Dovilė nemato ryšio tarp savo tokios pozicijos ir to, jog gyvena viena. "Gašlumas - tai dar ne meilė, - tęsia Dovilė. - Noriu, kad mylėtų mane pačią, o ne mano krūtinę". Panašią poziciją užima ir Silva, dvidešimt trejų metų išsiskyrusi studentė: "Tai, kad vyras man jaučia gyvuliškus jausmus, - mane žeidžia. Esu asmenybė, o ne kūnas, ir noriu, kad manyje matytų asmenybę".

Kad suprastumėm, kas su mumis vyksta, kai mus suparalyžiuoja gėda (kartais nuo to kenčia ne tik mūsų instinktai, bet ir mūsų platoniški jausmai artimam žmogui!) - pateiksime tokį pavyzdį iš kitos srities. Tarkim, visą gyvenimą vaikštote į darbą, kur sąžiningai atliekate savo pareigas, bet ieškoti pačiai darbo, skambinti nepažįstamiems žmonėms, "siūlyti save" - jums didžiausia kančia. Jei, tarkim, jums reikia kokiu nors reikalu nueiti į savivaldybę ar vizos į ambasadą, tai nemiegate visą naktį (ir norėtumėte, kad tai už jus padarytų vyras). Beveik visada tokios moterys, bandydamos pateisinti savo "gyvenimo baimę", bėgant metams susikuria ištisą filosofiją: pasaulis priklauso "akiplėšoms", "karjeristams", "egoistams", o jos yra "kuklios", "sąžiningos", "geros".

Taigi įsidėmėkite: psichiškai normaliam vyriškiui esate ne vien asmenybė, bet ir kūnas. Su tuo teks susitaikyti, nes jūs jam iš tiesų (ir sau taip pat!) esate ir viena, ir kita, tad nėra ko čia savęs apgaudinėti. O jei imsite kariauti su realybe, tai baigsis blogai, liksite viena su puikiąja nuomone apie savo "dvasiškumą" ir panieka vyriškam "gyvuliškumui". Nubausite pati save, o ne vyrą, kuris susiras moterį, kurios pažiūros daug realistiškesnės. "Buvau šokiruota, kai praėjus mėnesiui po vestuvių kartą naktį jis man pasiūlė atsistoti keturiomis prostitutės poza. Jei Mindaugas būtų buvęs koks nors alkoholikas ar beraštis krovikas: bet jis ką tik apsigynė menotyrininko disertaciją! Mokėjo mintinai tiek eilėraščių, man buvo nepasiekiama viršūnė, vos ne šventa dvasia." (Svajonė, 26 metų studentė).

Gaila, visi mes esame tos sudvejintos sąmonės, kurią mums primetė praeities kartų kultūra, aukos. Tam tikrais laikais Europoje įsigalėjo mintis, kad žmogus - "aukščiau gyvulio". Kad jis iš tiesų aukščiau katino ar beždžionės - tai akivaizdu. Bet tą faktą imta suprasti klaidingai: "aukščiau už gyvulį - vadinasi, neturi su juo nieko bendra". Kadangi tokia nuomonė išlaužta iš piršto (kad žmogus "aukščiau" gyvuliškos fiziologijos), mūsų protėviams teko imtis visokiausių gudrybių, jog nuslėptų nuo savęs tą tiesą. Iš pradžių atsirado aklinai uždarytų vietų, kur žmogus atlikinėjo savo gamtinius reikalus, paskui - aklinai uždarytų miegamojo durų, už kurių pasislėpęs jis patenkindavo savo kitus poreikius. Pagaliau - buvo uždrausta vaizduoti "gyvuliškas" kūno vietas, ypač jo fiziologiją (to buvo laikomasi iki pat XX amžiaus). Kai Ana Karenina užverdavo miegamojo, kuriame jos laukė Vronskis, duris, net toks maištininkas kaip Levas Tolstojus kukliai dėdavo daugtaškį. Taip buvo išugdyta samprata, kad žmogus - tai dvasia, o visa, kas ne dvasia, - jį žemina.