Kaip myli budistai, arba meilė pakeliui į nirvaną

Visi žino – budistai siekia nirvanos. Kas ta nirvana nėra labai aišku ir patiems budistams, nes tie, kurie supranta, staiga nušvinta ir jau nieko nebepaaiškina likusiems neišmanėliams.

Sakoma, kad norint pasiekti nirvaną reikia visur įžvelgti tuštumą, prie nieko neprisirišti. Kita vertus, vienas svarbiausių budizmo priesakų yra mylėti visa, kas gyva. O kaip mylėti tuštumą, jei ir aš, ir kitas tėra iliuzija? Kaip mylėti išliekant abejingam? Vieni prieštaravimai.

O dar sako, kad budizmas siekia visų prieštaravimų ir priešingybių suvienijimo. Suprasti budistus sunku – jie ir mąsto, ir rašo, ir kalba kažkaip keistai.

Tačiau pasigilinus paaiškėja, kad ir tuštuma ne tokia jau tuščia, ir budistai ne tokie abejingi viskam. Žinoma, ir jų yra visokių. Pvz., Theravados krypties budistas tikrai labiau panašus į šaltą, bejausmį asketą ir atsiskyrėlį, negu į visus mylintį jautruolį.

Budistinė meilė, vadinama karuna, yra svarbesnė Mahajanos krypties budizme. Ji reiškia atjautą, švelnumą ir rūpestį. Panašiai kaip krikščionių agapė. Iš vienos pusės, karuna yra aistringos, erotinės meilės priešingybė. Iš kitos, tai nėra kažkas tokio, kas užima visų emocijų, jausmų ir išgyvenimų vietą. Išmintingi mokytojai sako, kad aistringo troškimo šaltinis taip pat yra karuna.

Vis dėlto budizmas yra iš vienuolinės tradicijos kilusi religija, todėl erotika ir seksualumas yra gana nureikšminti. Kaip ir dauguma religijų, budizmas pripražįsta seksualumo svarbą žmogaus gyvenime. Tačiau daugumoje ortodoksiškų induizmo ir budizmo mokyklų šeima ir santuoka yra toleruojamos tik kaip būdas griežtai riboti ir kontroliuoti seksualinį pasauliečių gyvenimą. Kitaip sakant, seksualumas laikomas neišvengiamu blogiu, su kuriuo tenka taikytis, bet būtina valdyti.

Tačiau, kaip jau sakiau, budistų yra visokių. Tantrinė budizmo šaka, galima sakyti, deklaruoja seksualumą. Čia seksualumas virtęs erotiniu misticizmu ir dvasinio tobulumo siekimo metodu. Kažkodėl tai skamba nepatraukliai. Apibrėžti seksualumą ir erotiką kaip dvasingumo metodą toks pats puritonizmas, kaip ir teigti, kad jis skirtas vien tik palikuonių „gaminimui“.

Itin „budistiškai“ į aistrą, seksualumą ir erotinę meilę žiūri Zen Raudonos gijos mokykla. „Budistiškai“ todėl, kad seksualumas čia nevertinamas, – jis nei geras, nei blogas, jis nei ignoruojamas, nei mistifikuojamas. Seksualumui galioja tie patys pagrindiniai bendravimo principai: neskaudinti kito, nemeluoti kitam, neapgaudinėti kito.

Budizme vienas esminių mokymų yra apie dvasios ir kūno vienovę. Tai, kas vyksta su kūnu, tiesiogiai paliečia ir dvasią bei atvirkščiai.

Todėl negali būti vien tik dvasinga arba vien tik seksuali meilė. Kai mes pykstame, atrodo, kad tai nesusiję su mūsų kūnu. Tačiau gastroenterologai jau seniai pripažįsta įtampos, neigiamų emocijų, baimės ir skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opų ryšį. Kai pykstame ant ko nors, juk nenorime kad tas žmogus prie mūsų liestųsi, o kai mylime siekiame fizinio artumo.

Raudonos gijos mokykla pavadinta pagal seną koaną. (Koanai – paradoksalūs klausimai ir atsakymai, turintys padėti nutraukti įprastinio mąstymo srautą ir pasiekti nušvitimą.) Iš daugybės (virš 17 000) koanų tėra trys ar keturi, skirti seksualumo temai.

Vienas jų skamba taip: „Kodėl tobulai nušvitęs bodhisatva lieka susaistytas cinoberio (skaisčiai raudona) gija?“

Raudona gija – tai ne ašarų ar kančios gija. Senovės Kinijoje geišos nešiojo raudoną keliaraištį ant šlaunies kaip aistros simbolį.

Zen meistras Ikkyu (XIV a.) sako, kad cinoberio gija, saistanti nušvitusįjį reiškia, jog aistra yra neatimama žmogaus prigimties dalis. Kol bodhisatva yra šios žemės gyventojas, kad ir tobulai nušvitęs, jį saisto prigimties dėsniai – gimimas, mirtis, aistra.

Pasak Thin Nhat Hanh, budisto vienuolio, 1967 m. nominuoto Nobelio taikos premijai, lytiniai santykiai mylint yra kūno ir dvasios vienovės aktas. Žinoma, čia nekalbama apie „tiesiog seksą“. Taip pat šie žodžiai nėra apie įsimylėjimą, kai meilė apima tarsi liga ir suvaržo tiek mylinčiojo, tiek mylimojo laisvę. Čia kalbama apie meilę, kuri yra daugiau negu seksas, daugiau negu aistra, daugiau negu instinktai, daugiau negu jausmai, tačiau nei vieno iš pastarųjų neatmeta.

Ir altruistinė, ir aistringa meilė tėra meilės aspektai. Budistai tiki, kad visa, kas vyksta mūsų gyvenime, kyla iš Budos prigimties. Teisingai suprantant savo seksualumą, jis nei trukdo, nei padeda siekti nirvanos. Todėl Raudonos gijos mokykloje sakoma, kad jei seksualumas yra neatskirtas nuo pagarbos vienas kitam, bendro džiaugsmo, dvasios ir kūno vienovės miegamasis tampa šventove, o išganingas tiesas galima atrasti ir tarp paklodžių, ir šventose knygose.

„Iš aistrų pasaulio sugrįžtame į aistrų pasaulį: čia sustoja akimirka.
Jei lyja, tegul lyja, jei pučia vėjas, tegul jis pučia.“
(Zen mokytojas Ikkyu)