Seksas žmogaus gyvenime

Jau daugiau kaip ketvirtis šimtmečių JAV viešosios mokyklos yra visiškai atmetę vertybinio bei moralinio auklėjimo idėją – išnyko malda, Šv. Rašto skaitymas, Kalėdų bei Velykų renginiai. Dar daugiau – išnyko siekimas ugdyti asmenybę ar charakterį. Vietoj to buvo bandoma įdiegti socialinio prisitaikymo techniką, kurios vaisius šiuo metu yra seksualinės informacijos išplėtimas ir narkotikų vartojimo demonstravimas klasėse.

Reikia pailiustruoti seksualinio švietimo nuosmukį. Seniau tokie sekso kursai buvo dėstomi tik kai kuriose aukštosiose mokyklose. Pasigirdo balsai, kad tai daroma per vėlai, ir sekso kursai buvo įvesti vidurinėse mokyklose. Lytinis palaidumas, deja, augo, nes vertybiniai ir moraliniai seksualumo atspindžiai buvo atmesti. Ko yra mokoma, to ir išmokstama.

Tvirtinimas “per vėlu” kartojosi. Lytinis švietimas daug kur buvo įvedamas į pradžios mokyklą, galop – į pirmąją klasę. Lytiniai santykiai bei iškrypimai, deja, padažnėjo. Surastas kitas “modernus” atsakymas: reikia demonstruoti seksualinius iškrypimus, kad mokiniai tikrai žinotų, kas yra vertinga. Nors daug visokių baisybių dauguma vaikų buvo matę televizijoje. Mokykla taip ir nesurado priemonių seksualiniam bręstančio jaunimo palaidumui sumažinti.

Nedaug geresnė situacija ir namuose, kur vaikus pradėjo auklėti televizijos jau “išauklėta” karta. Prisiminkime, kad televizija, kaip ir kitos viešosios informacijos priemonės, labai sumažino namų privatumą. Sekso propagavimas beveik neturi ribos – tai kasdieninis vaiko ir jaunuolio penas kone nuo lopšio dienų. Jau daugiau kaip prieš dvidešimtį metų moksliniai tyrimai aiškiai parodė, kad televizija yra tik kiek sušvelninta dresūros forma, sustiprinama emocine įtampa bei pasitenkinimu. Turėdami laisvę, mokyklinio amžiaus vaikai ir kitokių negerovės pripildytas programas. Televizija ir kino filmai dažnai atpalaiduoja primityvų vaiko bei jaunuolio polinkį į lytiškumą ir kitas užgaidas, vaikui dar nesugebant suvokti jų reikalingumo, vertės ar pasekmių. Jo sąmonė ir pojūčiai “užteršiami”, jau dar nepasiekus formalaus protavimo amžiaus. Piaget studijų duomenimis, formalaus protavimo amžius prasideda apie 12 ar 13 metus.

Masinės informacijos priemonių dėka dabartiniu metu Lietuvoje atsiranda vis daugiau erotikos ir pornografijos šaltinių. Tai labai galingos priemonės, galinčios patraukti skaitytojus ir žiūrovus, ypatingai paauglius ir jaunimą. Iš tikrųjų mažai kas gali visiškai atsispirti tokiai traukai. Įvairiais būdais skleidžiama pornografija tiesiog pavergia vis daugiau jaunimo. Jaunystei būdingas troškimas viską matyti, viską išgirsti, viską asmeniškai bent vieną kartą patirti. Čia ir yra tas kabliukas, kuris užkabina ir traukia į sekso labirintą, nes norima patirti ir visus kitus kuo didžiausius malonumus. Pornografijos pavergimui stiprėjant, silpnėja vidinio balso pojūtis, nyksta atsakomybė už asmeninio elgesio pasekmes. Tokiomis aplinkybėmis sekso ir smurto nusikaltimų daugėja, nes į moterį dažniau yra žvelgiama vien kaip į lytinio pasitenkinimo objektą.

Pažiūrėkime, kas darosi JAV.Dangstoma žodžio laisvės vardu pornografija įsigalėjo visame krašte. Į savo spąstus jį įtraukė milijonus vaikų, paauglių, jaunimo ir dalį suaugusiųjų. Daugėja pornografijos ir kitų neigiamų veiksnių sužadintų nusikaltimų. Vien policijoje užregistruotų išprievartavimų skaičius 1991 metais pasiekė 207600, o tai 57 daugiau nei 1990 metais. Televizijos bei kino filmų, žurnalų ir video juostų skleidžiama sekso banga įgijo masines proporcijas. Įvairių šaltinių surinktais duomenimis, JAV viena iš keturių mergaičių ir vienas iš septynių berniukų tampa seksualinės prievartos auka.

Pornografijos ryšys su seksualinėmis perversijomis ir sadizmu yra tiesioginis – viena skatina kitus. Vis didesnė Amerikos miestų jaunimo daliai nepakanka vien pornografijos, neužtenka ir vien išprievartavimo, vis dažniau vartojami išradingi kankinimo būdai. Neretas atsitikimas, kai motina ar tėvas parduoda savo dukrą ar sūnų seksualiniam išnaudojimui. Tokiems tėvams narkotikai ir kietoji pornografija labiau rūpi negu jų pačių vaikai.

Įžymus lenkų mokslininkas K.Imelinskis savo knygoje nagrinėja labai aktualią intymią žmogaus gyvenimo sritį – lytinį gyvenimą. Autorius nurodo, kad seniau lytinis gyvenimas dažnai buvo niekinamas kaip nešvarus, negražus reiškinys arba nagrinėjamas kaip neišvengiama blogybė. Seksualumas buvo laikomas žmogaus nuodėmingumo požymiu. Analizuojant šią žmogaus fiziologijos pusę, dažnai buvo pabrėžiama tik gimdymo funkcija. Pradėjus labiau domėtis žmogumi, jo pergyvenimais ir sveikata, ligomis ir gydimu, buvo plačiau susipažįstama su lytiniais klausimais. Juos žinoti ypač svarbu, siekiant išvengti emocinės kilmės ligų, ir psichohigienos bei psichoprofilaktikos požiūriu.

Tarybinių mokslininkų (B.Karvasarskio, V.Miagiar ir kt.) tyrinėjimai rodo, kad nervinė–psichinė sveikata labai priklauso nuo sutuoktinių santykių šeimoje. Vedybinis ryšys yra pats sudėtingiausias ryšys tarp dviejų žmonių. Vedybiniame gyvenime labai svarbų vaidmenį vaidina seksualumas, lytiniai santykiai. Mokslininkai pabrėžia, kad lytinis instinktas yra galinga jėga. Jis nepaprastai lengvai absorbuoja perteklių organizmo energijos, nepanaudotos kitiems tikslams, gali visiškai užvaldyti žmogų, trukdyti vystytis jo asmenybei. Kai netinkamai susiklosto lytinis gyvenimas, sutuoktiniai neretai suserga neuroze ar kitomis ligomis. Taigi reikia kelti vedybinio gyvenimo kultūrą, tinkamai supažindinti jaunimą su lytiniais klausimais, doroviniais-etiniais šios problemos aspektais.

Lytinio gyvenimo kultūra – visuomenės kultūros dalis Dėl daugybės įvairiausių aplinkybių sekso kultūra pasirodė esanti labai žema. Dėl to atsiranda lytinių sutrikimų, kurie savo ruožtu labai atsiliepia atskirų žmonių, sutuoktinių ir net ištisų šeimų psichikai, sveikatai ir asmeninei laimei. Visiškai aišku, tokią padėtį reikia taisyti. Svarbiausia čia – išanalizuoti galimybes taip formuoti lytinį potraukį, kad jis taptų žmogaus ir jo šeimos sveikatos bei laimės konstruktyviu elementu. Ilgą laiką vyravo požiūris, kad lytinis potraukis yra kažkas nepadoru, žema; be to, dažnas taip mano ir dabar. Viduramžiais ir net naujaisiais laikais religinių srovių propaguojamas asketizmas padėjo slopinti lytinio potraukio pasireiškimus ir tai buvo laikoma moralės idealu. Lytinis potraukis buvo traktuojamas neigiamai. Tai blogio simbolis, šėtono veiksmų įsikūnijimas, o bet kokie šio potraukio pasireiškimai buvo laikomi nuodėme ir visomis išgalėmis slopinami. Lytinis potraukis pripažįstamas tikslingu tik žmogaus giminei pratęsti.

Šiuolaikinės moterys dažnai klaidingai galvoja, kad sutuoktiniams atliekant lytinius santykius, galimos tik pagrindinės pozicijos, bet kokios jų modifikacijos jau yra “lytinis iškrypimas”. Tarp kitko, kai kurios moterys (tokių pasitaiko gana retai) lytinį pasitenkinimą jaučia tik tam tikrose pagrindinėse pozicijose. Tarp vyrų gana paplitęs požiūris apie vadinamąjį lytinių santykių “limitą”. Pagal šį klaidingą įsitikinimą vyrų limitą sudaro 2000 lytinių santykių, kitaip tariant, jiems “lemtas” tam tikras, iš anksto “atseikėtas” erekcijų ir sėklos išsiveržimų skaičius. Išnaudojęs savo “limitą”, vyras neva jau niekada negalėsiąs lytiškai santykiauti, nes jo lytinė potencija būsianti sumažėjusi. Toks įsitikinimas gali paskatinti vyrą pernelyg rūpintis savo lytiniu gyvenimu ir :planuoti” tam tikram laikui. Kai kurie jauni vyrai jaučia stiprų lytinį potraukį ir pirmaisiais vedybinio gyvenimo metais nori dažnai lytiškai santykiauti. Skrupulingai laikydamiesi iš anksto “suplanuoto” lytinių santykių dažnumo dėl padidėjusio jautrumo gali susirgti lytine neuroze.

Nėra nieko absoliučiai bloga arba gera. Daug kas priklauso nuo požiūrio į tam tikrą reiškinį, taip pat nuo to, kaip jis priimamas. Tam tikras kiekis ir atitinkamos koncentracijos net baisiausių nuodų gali turėti gydomąją galią. Taip pat yra ir su lytiniu gyvenimu. Netinkamai panaudota jame esanti didžiulė energija gali sukelti baisias kančias ir nelaimes, išardyti šeimą; kartais dėl to žmogus net sunkiai suserga. Bet ta pati žmogaus valios pažabota energija, nukreipta reikiama vaga, gali tapti džiaugsmo ir laimės šaltiniu, gali pasidaryti tvirtu santuokos pagrindu ir pagerinti sveikatą. Bet kokiam gyvenimo procesui tinkamai formuoti reikia žinių. Tegul šis kuklus darbas padės skleisti psichologijos žinias, susijusias su lytiniu gyvenimu visuomenėje.

Panaudota literatūra:

Maria Furst “Psichologija”; Lumen leidykla, Vilnius 1998 m.
Justinas Pikūnas “Asmenybės vystymasis.Kelias į savęs atradimą”; Vytauto Didžiojo universitetas 1994 m.
K.Imelinskis “Lytinio gyvenimo psichohigiena”; Mokslas, Vilnius 1980 m.