Seksualinės problemos

Žmogus nori žinoti, kam skirtas jo laikas, mėgsta jį planuoti ir stengiasi kuo nors užpildyti. Seksas jam irgi gali būti būdas sutvarkyti savo laiką. O kaip tai padaryti, siūlo įvairios, dažniausiai vaikystėje įdiegtos elgesio programos. Nuo pat gimimo žmogus veikia tai, kas jam liepta. Savąjį seksualinį gyvenimą irgi tvarko pagal kitų nurodymus. Įdomiausia, kad, skirtingai nuo gyvūnų, žmogus už vis geriau atliekamus triukus, už vis kruopštesnį svetimų nurodymų vykdymą paprastai gauna vis mažiau. Kol galiausiai ima ieškoti galinčiųjų jį išvaduoti nuo kažin kada į galvą įdėtų programų. Kaip jau sakyta, programavimas prasideda vaikystėje. Todėl užaugę mes žinome, kuo užpildyti savo laiką, kiek jo ir kada skirti seksui. Pats savaime jaunosios kartos programavimas nebūtų itin prastas dalykas. Bėda ta, kad gerų programuotojų maža ir daugeliui tenka vadovautis prastomis programomis. Todėl pravartu kai kurias, labiau paplitusias, žinoti. Programa „meilė - vien dvasinė vertybė". Tipiškas tokios programos pavyzdys - uždrausta mylėti, leistos nedidelės seksualinės pramogos. Tėvai paprastai tvirtina, kad taip vaikų neauklėja. Nors kaip tik jų indėlis į šios seksualinio elgesio programos kūrimą neginčytinas. Tokia programa kuriama gana paprastai. Vaikui aiškinami du dalykai: pirma - meilė dangiškas, dvasinis jausmas, antra - seksas žemas, purvinas reikalas. Po to tereikia dažniau kartoti, jog vaikas negabus, neklusnus, netvarkingas, t. y. blogas. Išvadą po 10-15 metų jis padarys pats.

Dar Hipokratas aprašė ligas, perduodamas lytiniu būdu. Nuo to laiko jų sąrašas gerokai pailgėjo, išmokta deramai jas gydyti. Tiesa, venerinės ligos apipintos daugybe gandų. Čia paneigsime labiausia palitusius. Iš tikrųjų prezervatyvas nuo infekcijos daugeliu atvejų apsaugo. Žinoma, jeigu ši kontracepcijos priemonė turi kokybės sertifikatą, yra tinkami parinkta ir naudojama. Moteris sumažinti užsikrėtimo galimybę gali naudodama žvakutes, kremą, tabletes. Tiesa, šios priemonės jos partnerio neapsaugos. Beje, oralinis seksas tiek pat pavojingas, kaip ir tradicinis, nes burnos ertmėje mikrobai gali gyvuoti ne ką prasčiau nei makštyje. Beveik visi mikroorganizmai, kurie sukelia venerines ligas, gali keletą valandų išlikti gyvybingi ant drėgno rankluosčio ar plaušinės. Vis dėlto laikantis elementarių higienos taisyklių, tai yra nenešiojant svetimų daiktų, nerūkant kito nebaigtos cigaretės, nesivalant dantų svetimu dantų šepetėliu ir pan., užsikrėsti neįmanoma. Buityje šiomis ligomis užsikrečiama retai, tačiau vis dėlto tokių atvejų pasitaiko.

Būdami su žmonėmis nuolat rizikuojame užsikrėsti kokiomis nors ligomis - gripu, grybeliu ar angina. Lytiškai santykiaujant irgi tyko toks pat pavojus. LPI - infekcijos, kuriomis dažniausiai užsikrečiama lytiškai santykiaujant. O tai reiškia - vaginaliniu, oraliniu arba analiniu būdu. LPI sukėlėjams reikia drėgnos, šiltos terpės, todėl užsikrečiama tuomet, kai tiesiogiai liečiasi gleivinės. Štai kodėl sukėlėjai pakenkia sritis apie burną, išeinąmąją angą ir lytinius organus (makštį, vulvą, varpą ir sėklides).

Lytiškai plintančios ligos (LPL) yra vadinama ligos, kurios perduodamos vieno asmens kitam lytinių santykių (sekso, mylėjimosi) metu. Gydytojai LPL dar vadina šlapimo ir lyties takų ligomis, nes LPL gali pažeisti ir lyties takų, ir šlapimo sistemos, pvz., šlapimo kanalą. Šlapimo ir lyties organų ligos dažniausiai plinta lytinio kontakto metu. Pasaulyje per metus LPL (kurių šiandien žinoma apie 25) suserga apie 250 mln. žmonių. Iš jų: 120 mln. užsikrečia trichomonomis, 50 mln. chlamidijomis, 30 mln. papilomos virusu, 25 mln. gonorėja ir 3,5 mln. sifiliu. Dėl gerai sukoordinuotos sveikatos apsaugos sistemos kai kuriose vakarų šalyse, pvz., Švedijoje, sergamumas LPL, o ypač gonorėja ir sifiliu, labai mažas. Tuo tarpu visoje Rytų Europoje, įskaitant ir Lietuvą, LPL, o ypač sifilis, yra labai paplitusios.