Kai palikta žmona tampa buvusio vyro meiluže: kodėl grįžtame į skausmą, kurį jau kartą išgyvenome, ir kaip pagaliau iš jo išeiti?

Klausimas: Sveiki, ilgą laiką maniau, kad esu stipri ir atsakymus bei kelius kaip gyventi toliau rasiu pati, deja… Supratau, kad stipria būti tiesiog pavargau. Noriu sustoti ir viską pradėti iš naujo, bet negaliu. Situacija atrodo paprasta ir šiandieniniame pasaulyje gan kasdieniška – skyrybos.

Išsiskyrėme po poros metų santuokos. Iki santuokos gyvenome apie 5 metus. Išsiskyrėm, nors tiksliau – paliko, išėjo pas kitą. Ir turbūt su šiuo, paliktosios vaidmeniu, nesusitaikau iki šiol, nors kartu nesame nei daug, nei mažai – 1,5 metu.

Skaičiau knygas, kritau į trumpalaikius romanus… Dabar etapas, kai vyrai neegzistuoja – neieškau, nenoriu… nes gerų nėra. Kas yra geras vyras, atsakymo neturiu.

Galiausiai tapau savo buvusio vyro meiluže… Matomės retai, tada kai jam reikia. Tada kai namuose, anot jo, nėra ramybės. Suprantu, kad taip tik pati save gniuždau, bet jo skambučio laukiu lyg tyro oro gurkšnio. Savęs neteisinu, nekaltinu ir jo.

Besigilindama į save supratau, kad po skyrybų neperėjau visų „būtinų” etapų. Geriausiu atveju, buvo savęs gailėjimas – kodėl man taip nutiko, kodėl man nepavyko. Bet tuo pačiu, argumentuoju pati sau – o kodėl ne man? Kuo aš skiriuosi nuo daugelio kitų, kurias paliko?

Visoje šitoje situacijoje blogiausia tai, kad tas kuris išėjo – alkoholikas. Neklijuoju etikečių, nesmerkiu jo. Tai liga. Kai „įsijungia” protas, suvokiu, kad su tuo žmogumi tiesus kelias į niekur. Jis problemos nepripažįsta, taigi ir nesprendžia. Gyvendama su juo, kasdien jausdavau mirties baimę, tiesiog bijojau, kad jis numirs. Iš bendro 6-7 metų gyvenimo būtų lengviau suskaičiuoti dienas, kuomet jis nevartojo alkoholio. Buvo ir lašalinės, ir dienų kiomet jis neišėjo į darbą. Neteisinu jo, bet kartu su juo visa tai slėpiau. Lūžis įvyko tada, kai apie „mūsų” bėdą pradėjau garsiai kalbėti – po poros mėnesių atsirado dabartinė jo draugė. Rašau Jums, ir bijau, kad suprasdama kokiame baisiame košmare gyvenau, samoningai brendu atgal. Teisinu save, kad jis buvo geros širdies. Jeigu jis nebūtų išėjęs, manau pati niekada nebūčiau sugebėjusi išeiti.

Noriu gyventi toliau, bet nežinau nuo ko pradėti. Kartais tiesiog nieko nesinori – jeigu ne pareiga eiti į darbą, dienas leisčiau lovoje. Kartais norisi, kad kas nors stipriai supurtytų, ir aš atsipeikėčiau. Kartais norisi būti silpna, silpna, kad kas nors stipriai apkabintų. Ir tas „kas nors”, pasamonėje yra jis… Atrodo, kad tik jis mane suprato, tik jam šiame pasaulyje buvau reikalinga, tik jis mane mylėjo.

Žinau, kad recepto, kaip jį paleisti, kaip man gyventi, niekas neišrašys, bet…

Atsakymas: Jūsų laiške labai daug sąmoningumo ir labai daug nuovargio. Jūs rašote, kad ilgą laiką manėte esanti stipri, kad atsakymus rasite pati, kad išgyvensite, išstovėsite, suprasite. Ir dabar pavargote būti stipri. Tai labai žmogiška vieta. Dažnai mes laikomės iš paskutiniųjų, kol galiausiai nebelieka jėgų net apsimesti, kad viskas kontroliuojama.

Skyrybos savaime nėra tik santykių pabaiga. Tai tapatybės griūtis. Jūs buvote žmona. Jūs buvote „mes“. Turėjote bendrą istoriją, buitį, planus, net jeigu jie buvo trapūs. Kai žmogus išeina, ypač pas kitą, griūva ne tik santykis – griūva savęs suvokimas. Ir tai, kad praėjo pusantrų metų, nereiškia, kad vidinis procesas baigtas. Kai kurie žmonės gedėjimo stadijose užstringa ilgiau nei tikisi.

Labai svarbus žodis jūsų laiške – „paliko“. Jūs ne rašote „išsiskyrėme“. Jūs rašote „paliko“. Tai reiškia, kad sprendimą priėmė jis. O kai sprendimą priima kitas, mums lieka bejėgiškumas. Paliktas žmogus dažnai ilgai gyvena su jausmu, kad nepasirinko, kad nebuvo pakankamas, kad buvo pakeistas. Net jei racionaliai suvokia, kad tai – ne vertės klausimas, o pasirinkimas.

Ir štai čia atsiranda labai pavojinga vieta – tapote buvusio vyro meiluže. Tai nėra tik situacijos ironija. Tai – neišgedėto ryšio tęsinys. Tai bandymas susigrąžinti bent dalį to, kas buvo prarasta. Kai jis paskambina, jūs jaučiate lyg oro gurkšnį. Kodėl? Nes tuo momentu jūs vėl tampate pasirinkta. Vėl reikalinga. Vėl „ta, pas kurią ateinama“.

Tai stiprus psichologinis kabliukas. Ypač kai skyrybų metu savivertė buvo sužeista. Kiekvienas jo skambutis – tarsi patvirtinimas: „Tu vis dar svarbi.“ Net jei realybėje jis ateina tada, kai jam patogu, kai jam reikia, kai namuose nėra ramybės. Jūs pati tai suvokiate. Ir vis tiek laukiate.

Čia labai svarbu pasakyti – tai ne silpnumas. Tai prisirišimas. O prisirišimas, ypač ilgalaikiuose santykiuose, neišnyksta per vieną dieną. Jūs su juo gyvenote 6–7 metus, dalinotės kasdienybe, net jei ji buvo sunki. Nervų sistema priprato prie jo buvimo. Net jei tai buvo skausmingas ryšys, jis buvo pažįstamas. O pažįstamas skausmas kartais atrodo saugesnis nei nežinomybė.

Ypač sudėtinga tai, kad jūsų buvęs vyras yra priklausomas nuo alkoholio. Jūs labai sąmoningai rašote – tai liga. Nesmerkiate. Tai rodo brandą. Tačiau priklausomybė santykiuose kuria ypatingą dinamiką. Gyvenimas su alkoholiku dažnai reiškia nuolatinę įtampą, baimę, kontrolės poreikį, gėdos slėpimą. Jūs rašote apie mirties baimę – tai labai stipru. Tai reiškia, kad gyvenote nuolatiniame nerime.

Ir vis dėlto, nepaisant viso to, jūs jaučiate, kad tik jis jus suprato, kad tik jam buvote reikalinga. Tai labai tipiška vadinamoji trauminio prisirišimo dinamika. Kai santykiai kupini nestabilumo – vieną dieną meilė, kitą – griūtis, vieną dieną švelnumas, kitą – baimė – smegenys išmoksta gyventi tarp kraštutinumų. Intensyvumas klaidingai palaikomas artumu.

Kai žmogus ilgą laiką gyvena su priklausomu partneriu, jis dažnai perima gelbėtojo vaidmenį. Slėpti, saugoti, dengti, rūpintis, bijoti, kad numirs. Tai sukuria labai stiprų emocinį ryšį – tarsi jūs būtumėte atsakinga už jo gyvybę. Kai jis išeina, lieka ne tik tuštuma, bet ir prarasto vaidmens jausmas. Nebėra ką gelbėti. Nebėra kam būti reikalingai.

Ir štai jis vėl ateina. Ne kaip vyras, ne kaip partneris, o kaip tas pats žmogus su savo chaosu. Ir dalis jūsų tarsi sako: „Aš vis dar galiu būti jam svarbi.“ Bet kita dalis žino, kad tai kelias atgal į tą patį košmarą.

Jūs labai taikliai įvardijate – jeigu jis nebūtų išėjęs, jūs pati nebūtumėte sugebėjusi išeiti. Tai reiškia, kad santykis jau buvo destruktyvus. Jūs jame kentėjote. Jūs bijojote. Jūs gyvenote su priklausomybe, kuri nebuvo sprendžiama. Tai labai svarbus faktas, kurio negalima romantizuoti.

Dabar jūsų viduje vyksta dvi priešingos jėgos. Viena – sąmoninga, racionali, matanti realybę: alkoholizmas, nepripažinimas, tiesus kelias į niekur. Kita – emocinė, alkstanti artumo, ilgesio, pažįstamo balso, pažįstamo kūno, net pažįstamo skausmo. Ir kol šios dvi dalys nesusitars, jūs jausitės blaškoma.

Jūs rašote, kad kartais norisi, kad kas nors stipriai supurtytų. Kartais norisi būti silpna ir kad kas nors apkabintų. Tai labai žmogiškas poreikis. Tik svarbu suprasti – žmogus, kuris jus įskaudino ir gyveno su priklausomybe, negali būti tas, kuris jus išgelbės nuo skausmo, kurį pats sukėlė.

Labai svarbu pripažinti – jūs neišgyvenote pilno gedėjimo proceso. Buvo savęs gailėjimas, buvo bandymas racionalizuoti, buvo trumpalaikiai romanai. Bet nebuvo tikro atsiskyrimo. Nes jūs likote ryšyje. Tapote meiluže. O kol ryšys tęsiasi, gedėjimas negali užsibaigti.

Ką reiškia paleisti? Tai ne magiškas jausmas. Tai sprendimas nutraukti kontaktą. Ne tik fizinį, bet ir emocinį. Tai reiškia neatsakyti į skambučius. Nebūti „atsargine stotele“. Neleisti sau būti kviečiamai tik tada, kai jam patogu. Tai labai sunku, nes pirmą laiką po nutraukimo jausitės lyg atimta priklausomybė. Bus tuščia, skaudu, gali net sustiprėti noras jam skambinti.

Tačiau tik tada prasideda tikras gijimas.

Jūsų nuovargis, gulėjimas lovoje, motyvacijos stoka – tai gali būti užsitęsusio liūdesio ar net depresijos požymiai. Skyrybos, ypač tokios, kurios susijusios su išdavyste ir priklausomybe, yra rimta trauma. Čia labai padėtų individuali terapija. Ne tam, kad kas nors „išrašytų receptą“, o tam, kad saugiai išardytumėte šį prisirišimą ir iš naujo susikurtumėte savo vertės jausmą.

Jūs rašote, kad nežinote, nuo ko pradėti. Pradžia paprasta, nors ir sunki – nuo ribos. Nuo sprendimo, kad nebenorite būti slapta, laukianti, atsarginė. Nuo sprendimo, kad jūsų gyvenimas nebus statomas ant žmogaus, kuris problemos nepripažįsta.

Ir dar labai svarbu – jūs negrįžtate pas jį todėl, kad jis „geros širdies“. Jūs grįžtate todėl, kad jūsų vidinis prisirišimas dar gyvas. Kai jį pripažinsite, nebeidealizuosite, taps lengviau jį paleisti.

Jūs esate daug daugiau nei palikta moteris. Daug daugiau nei buvusio vyro meilužė. Šiuo metu jūsų savivertė stipriai susieta su jo pasirinkimu. Reikia laiko ir darbo, kad ji atsiskirtų.

Leiskite sau būti silpnai. Bet ieškokite apkabinimo ne ten, kur yra senas skausmas, o ten, kur yra saugumas. Draugai. Artimieji. Terapija. Naujos veiklos. Maži žingsniai.

Ir svarbiausia – nutraukti ryšį. Ne todėl, kad jis blogas. O todėl, kad jums jis žalingas.

Jūs jau vieną kartą buvote išstumta iš santykio. Dabar turite galimybę pati iš jo išeiti – sąmoningai. Tai bus pirmas žingsnis į gyvenimą, kuriame nebūsite nei palikta, nei atsarginė. Būsite pasirinkusi save.