Svajoju sukurti šeimą, o draugas ne. Ką patartumėte?

Klausimas: Su partneriu esame kartu trejus metus, kartu gyvename dvejus, man 27, jam 33 metai, tad nesame jaunikliai. Mūsų santykiai artimi, geri, nuoširdūs ir aistringi, sutariam su vienas kito šeimomis, tėvais, draugais ir jaučiam jų didelį palaikymą. Sutampa mūsų su partneriu požiūriai į pinigus, vaikų auginimą, poilsį ir daugelį kitų svarbių ir kasdieninių dalykų, tačiau skiriasi dėl santuokos. Man svarbu susituokti ir šeimą suprantu kaip šį įsipareigojimą prisiėmusią dviejų žmonių sąjungą ir tik po šio sprendimo mąstyčiau apie galimybę turėti vaikų ar pirkti bendrą būstą.

Mano draugas sako, jog jam tai nesvarbu ir jau dabar esame šeima, o tai man kelia nerimą. Pirmiausia dėl to, jog skiriasi mūsų abiejų požiūris dėl vieno iš svarbiausių vertybių, o taip pat, jog tikriausiai jis taip niekada ir neinicijuos vedybų ir nesipirš. Esame kalbėję šiuo klausimu, aptarę, tačiau abu nekeičiame savo pozicijos.
Tikiu, jog jei išreikščiau labai didelį norą, „spausčiau” ir sakyčiau, jog labai labai noriu vestuvių, jis sutiktų. Tačiau to aš nenoriu. Tvirtai žinau, jog noriu santuokos, kurios mano partneris trokšta lygiai taip pat, o ne būtų įspraustas į ultimatumo rėmus.

Šis klausimas mane labai neramina, nes viena vertus, santykiai geri ir esu juose laiminga, tačiau kita vertus, žvelgiant į perspektyvą, jau netolimoje ateityje norėčiau šeimos bei vaikų, o panašu, jog su šiuo žmogumi man tektų atsisakyti savo šeimos svajonės arba keisti supratimą apie ją. Ką patartumėte? Ar apskritai svarstyti santykių nutraukimą? O gal tai kvaila idėja, jei santykiai apskritai yra geri ir sėkmingi?

Dėkoju už atsakymą,
Aistė

Atsakymas: Miela Aiste, tavo laiškas atspindi itin dažną, tačiau emociškai alinantį šiuolaikinių santykių scenarijų, kurį psichologijoje galėtume pavadinti „asimetriniu įsipareigojimu“. Iš šalies žvelgiant, jūsų santykiai atrodo kaip sėkmės istorija: treji metai kartu, bendra buitis, aistra, abipusis pasitikėjimas ir, kas itin reta, puikūs ryšiai su abiejų šeimomis. Atrodo, kad turite visus ingredientus laimingam gyvenimui, tačiau po šiuo harmoningu paviršiumi slepiasi esminis vertybinis lūžis. Tu santuoką matai kaip pamatą, be kurio negalimas tolimesnis namo – t. y. vaikų, bendro turto ir ilgalaikio saugumo – statymas. Tuo tarpu tavo partneris santuoką suvokia kaip nereikšmingą priedą, kuris jam nieko nekeičia, nes jis „jau dabar jaučiasi šeima“. Šis skirtumas nėra tiesiog nuomonių nesutapimas dėl laisvalaikio ar pirkinių; tai skirtingos egzistencinio saugumo paieškos, kurios, bėgant laikui, gali virsti gilia nuoskauda arba net santykių griūtimi.

Tavo nerimas yra visiškai pagrįstas ir jį reikėtų vertinti ne kaip „smulkmeniškumą“ ar „senamadiškumą“, o kaip tavo vidinės vertybių sistemos signalą, kad tavo poreikiai nėra pilnai patenkinti. Psichologiškai moteriai, kuri planuoja motinystę, santuoka dažnai atlieka „saugaus konteinerio“ funkciją. Tai viešas, teisinis ir moralinis vyro pareiškimas, kad jis prisiima atsakomybę už moterį ir būsimus palikuonis ne tik tada, kai viskas einasi lengvai, bet ir krizės akivaizdoje. Kai tavo draugas sako, jog jam tai nesvarbu, jis, ko gero, nemeluoja – iš vyriškos perspektyvos, kurioje nėra tiesioginės biologinės ar socialinės rizikos dėl motinystės, statuso pasikeitimas gali atrodyti tik kaip biurokratinis formalumas. Tačiau tau tai yra emocinio saugumo garantas. Tavo baimė, jog jis niekada neinicijuos vedybų, kyla iš suvokimo, kad žmogus retai investuoja pastangas į tai, ko jis nevertina. Tai sukuria uždarą ratą: tu lauki jo iniciatyvos, nes nori būti „pasirinkta“, o jis nieko nedaro, nes jam ir taip patogu.

Ši situacija tampa dar sudėtingesnė dėl tavo vidinio nusistatymo prieš „spaudimą“. Tu nenori ultimatumų, nes trokšti, kad partneris norėtų santuokos tiek pat stipriai, kiek tu. Čia slypi viena didžiausių iliuzijų santykiuose: tikėtis, kad partneris staiga perims tavo vertybes ir pajus joms tokią pat aistrą. Mažai tikėtina, kad žmogus, kurio pasaulėžiūroje santuoka neturi sakralios ar fundamentalios reikšmės, vieną dieną atsibus su degančiu noru susituokti. Jei jis tai padarys, greičiausiai tai bus padaryta iš meilės tau, o ne iš meilės pačiai institucijai. Ir tai yra visiškai normalu. Brandžiuose santykiuose mes dažnai darome dalykus, kurie mums asmeniškai nėra pirmaeiliai, bet yra kritiškai svarbūs mylimam žmogui. Problema iškyla tada, kai partneris mato tavo kenčiantį saugumo poreikį, bet atsisako jį atliepti, prisidengdamas „man tai nesvarbu“ argumentu. Jei jam tai tikrai nesvarbu, kyla loginis klausimas: kodėl tada jis nesutinka to padaryti dėl tavo ramybės? Jei jis griežtai laikosi savo pozicijos, vadinasi, jam tai labai svarbu (tiksliau, svarbu nesituokti), ir už to gali slypti neįvardintos baimės ar įsipareigojimo vengimas.

Vertinant tavo klausimą, ar verta skirtis, svarbu suprasti, kokią kainą tu moki už buvimą šiuose santykiuose. Šiuo metu tu moki savo ateities vizijos kaina. Tu sustabdei savo svajonę apie vaikus ir bendrą būstą, nes tavo moralinis kompasas neleidžia žengti šių žingsnių be santuokos. Tai reiškia, kad tavo partneris, galbūt pats to nesuvokdamas, kontroliuoja tavo gyvenimo progresą. Jei liksi šioje situacijoje nieko nekeisdama, po kelerių metų tavo laimė ir aistra gali transformuotis į tylią agresiją ir nusivylimą. Kiekvieną kartą, kai draugai kels vestuves ar kai kas nors tave pavadins tiesiog „drauge“, tavo širdyje atsivers maža žaizda. Galiausiai tai gali privesti prie situacijos, kai tu pasiduosi (pvz., sutiksi turėti vaikų be santuokos), tačiau viduje jausiesi „nepasirinkta“ iki galo, o tai yra nuodingas pamatas bet kokiai šeimai.

Mano patarimas tau būtų pradėti ne nuo ultimatumų, o nuo radikalaus atvirumo ir ribų nustatymo. Turi suprasti, kad tavo noras susituokti nėra derybų objektas – tai tavo tapatybės dalis. Sėskite pokalbiui, kuriame nebandyk jo įtikinti santuokos nauda, o tiesiog konstatuok savo būseną. Pasakyk: „Aš tave labai myliu ir matau tave kaip savo vaikų tėvą, tačiau aš negaliu ir nenoriu kurti šeimos be santuokos įsipareigojimo. Tai nėra spaudimas, tai yra mano vidinė riba. Man reikia žinoti, ar tu matai mus susituokusius per artimiausius metus. Jei tavo atsakymas yra tvirtas „ne“ arba „nežinau“, aš turiu priimti sprendimą dėl savo ateities, nes mūsų keliai šioje vietoje išsiskiria“. Tai nėra šantažas, tai yra tiesa. Tu suteiki jam galimybę suprasti situacijos svorį. Jei jis supras, kad gali tave prarasti dėl savo „man nesvarbu“ pozicijos, jis bus priverstas persvarstyti savo prioritetus.

Ar nutraukti santykius yra kvaila idėja? Tikrai ne, jei tavo ir jo vertybinės kryptys yra priešingos. Geri santykiai susideda ne tik iš to, kaip gerai leidžiate laiką dabar, bet ir iš to, ar einate į tą patį tikslą. Įsivaizduok, kad abu sėdite prabangiame laive, jums linksma, maistas skanus, bet tu nori plaukti į rytus, o jis – į vakarus. Kad ir kaip gera būtų laive, anksčiau ar vėliau laivas turės prisišvartuoti, ir tada vienas iš jūsų turės išduoti save. Jei tu atsisakysi santuokos tik tam, kad išlaikytum šį vyrą, tu rizikuoji prarasti pagarbą sau. O be pagarbos sau neįmanoma pilnavertė meilė kitam.

Galiausiai, Aiste, nepamiršk, kad tavo 27 metai yra nuostabus laikas kurti savo gyvenimą pagal savo taisykles. Tu nesi „įstrigusi“. Jei paaiškės, kad šis vyras vertina savo patogumą labiau nei tavo emocinį saugumą, vadinasi, jis nėra tas žmogus, su kuriuo turėtum statyti savo gyvenimo pamatą. Tikras partneris, pamatęs, kad jo mylimai moteriai kažkas yra gyvybiškai svarbu, nekovos prieš tai, o ieškos būdų, kaip tai įgyvendinti taip, kad abu jaustųsi gerai. Galbūt tai bus ne prabangios vestuvės su 100 svečių, o jaukus, tik judviejų įsipareigojimas, tačiau tai turi įvykti. Jei jis atsisako judėti iš mirties taško, tavo pasitraukimas nebus „kvaila idėja“ – tai bus drąsus žingsnis link savęs ir link žmogaus, kuris tave pasirinks be jokių dvejonių.

Sėkmės tau šiame sunkiame, bet būtiname kelyje. Tavo svajonė apie santuoką ir pilnavertę šeimą yra graži ir verta to, kad už ją kovotum – pirmiausia prieš savo pačios baimę likti vienai.