Pykstu ant vaikino dėl jo buvusių moterų: kaip paleisti partnerio praeitį ir išmokti jaustis saugiai santykiuose?

Klausimas: Sveiki, man 22 metai, vaikystėje patyriau daug blogų dalykų, tėvai išsiskyrė, liko neaišku ar visi vaikai vieno tėvo. Mama susirado kitą vyrą, su juo pradėjo gerti, kasdien vis gilesnis dugnas, girtas patėvis mamą mušdavo. Mes su mažąja sese viską matydavom, verkdavom, prašydavom liautis, neskriausti mamos. Jis mūsų klausė, tik labai trumpai, vis kaltino mama dėl kažkokių klaidų, kurias aš bijau sužinoti. Esu mačiusi kaip mano mama nori iššokti per langą ir maldavau, kad to nedarytų. Man tuomet buvo 5-6 metai. Galit įsivaizduoti, aš jau tuo metu supratau ir buvau mačius daug daugiau dalykų, nei tokio amžiaus vaikai normaliose šeimose, aš neturėjau vaikystės. Iš mūsų šaipydavosi, nes visi matė, kokia mūsų mama, o kaip man būdavo gėda ir vis klausdavau kodėl man? Kodėl?

Galiausiai mus atėmė iš mamos ir išvežė į vaikų globos namus. Apie juos daug nekalbėsiu. Globos namuose buvo dar daugiau nuoskaudų, nusivylimo, liūdesio, skausmo, išsiskyrimų… Tačiau mane supo geri žmonės, kurie man padėjo nepalūžti. Pati irgi stengiausi nesekti mamos pavyzdžiu – stengiausi mokytis, visada buvau tarp stiprių mokinių, kabinausi į gyvenimą iš visų jėgų.

Dabar aš jau baigusi universitetą, turiu vaikiną, gyvename kartu, jis tikrai mane labai myli, rūpinasi, saugo. Tačiau dar draugystės pradžioje išsikalbėjom ir sužinojau nemalonių dalykų, kurių negaliu išmesti iš galvos. Dėl to blogai jaučiuosi, nes jei tik bandau apie tai su kuo nors pasikalbėti, niekas nesupranta, nes niekas taip nesijaučia. Situacija tokia, jog žinau apie vaikino buvusias merginas (nekokios reputacijos, aišku buvo ir normalių, dėl jų aš nesuku galvos). Jis už mane vyresnis, todėl normalu, kad buvo kitų, bet man skaudžiausia, pikčiausia ir šlykščiausia dėl tų ,,vienos nakties” ar „už pinigus”. Kaip negalvoti apie tai, kaip palikti tai praeity? Aš suprantu, kad žmogaus dėl jo praeities smerkti negalima, kad dabar jis su manim ir tik mane myli. Per mūsų draugystės laiką aš labai pasikeičiau, po truputėlį išmokau jam apie tai nepriminti, nepasakot, kad man blogai. Man tai didelis žingsnis. Tačiau jei nesakau jam, nereiškia, kad manęs šita bėda nekankina, tos mintys apie kitas vis išlenda, o tada aš jau nieko nenoriu, tik miegoti, verkti, man viskas šlykštu ir nemiela…

Mintyse vis kyla klausimai „kam jam to reikia?”, „kodėl nesaugo savęs?”, juk šlykštu atsiduoti kitam žmogui be meilės, tik tam, kad pasitenkintum. Man tai kelia tokį šleikštulį, kad nemoku apsakyti, net rašant šį laišką man kaip akmuo ant krūtinės, sunku net kvėpuoti. Ar tai dar gali reikšti, kad aš jam kažko pavydžiu? Jo vaikystės? Ar kažkokių nuotykių? Nežinau, kur tikroji problema.

Nenoriu sugadinti savo santykių, nes tikrai myliu šitą žmogų, todėl noriu sveikų ir normalių santykių, kad galėtume sukurti laimingą šeimą. Bet jie nebus sveiki, jei aš juos griausiu savo mintimis. Skaičiau daug straipsnių, kad taip gali būti dėl vaikystės traumų, bet ką daryti, kad aš pasitikėčiau savimi ir savo vaikinu? Kaip išmokti kabintis į gyvenimą? Bijau, kad neįklimpčiau į vis populiarėjančią depresiją. Jei galit, atsakykit man, jei tik pavyks iš padrikų minčių mane suprasti. Ačiū!!

Akvilė (vardas pakeistas)

Atsakymas: Akvile, pirmiausia noriu sustoti ties vienu labai svarbiu dalyku – jūs išgyvenote tai, ko neturėtų patirti joks vaikas. Penkerių–šešerių metų mergaitė neturi maldauti mamos neiššokti pro langą. Ji neturi saugoti mamos nuo smurto. Ji neturi gyventi nuolatinėje baimėje, gėdoje ir chaose. Tai, kad šiandien jūs esate baigusi universitetą, kuriate santykius, reflektuojate savo jausmus – rodo milžinišką jūsų vidinę stiprybę. Jūs ne tik išgyvenote, jūs kūrėte save iš naujo. Tai labai daug.

Tačiau trauma niekur nedingsta vien todėl, kad mes „tapome stiprūs“. Ji persikelia į mūsų santykius, į mūsų savivertę, į mūsų jautrumą tam tikroms temoms. Ir jūsų reakcija į vaikino praeitį nėra apie moralę ar „teisingą gyvenimą“. Ji yra apie saugumą.

Vaikystėje jūs neturėjote stabilumo. Nebuvo aiškios tėvystės, buvo smurtas, alkoholizmas, gėda, paslaptis, baimė. Jūsų nervų sistema formavosi aplinkoje, kur meilė buvo pavojinga, kur artumas buvo susijęs su skausmu, kur suaugusieji nebuvo patikimi. Todėl dabar, kai esate santykiuose su vyru, kuris jus myli, rūpinasi, saugo – jūsų vidinė dalis vis tiek ieško grėsmės. Tai nėra jūsų silpnumas. Tai traumos mechanizmas.

Kalbant apie jo praeitį – „vienos nakties“, „už pinigus“ – jūsų reakcija yra labai stipri, net fiziškai jaučiama: akmuo ant krūtinės, šleikštulys, sunku kvėpuoti. Tai rodo, kad ši tema paliečia ne tik vertybinius skirtumus, bet ir gilesnius sluoksnius – galbūt gėdą, galbūt baimę būti paliktai, galbūt jausmą, kad artumas be meilės yra kažkas purvino ir pavojingo.

Kai augi aplinkoje, kur santykiai buvo chaotiški, kur kūnas galbūt buvo naudojamas kaip manipuliacijos ar išgyvenimo priemonė, gali susiformuoti labai stiprus poreikis švarai, kontrolei, aiškioms riboms. Jūsų viduje gali būti labai griežtas įsitikinimas: „Artumas galimas tik su meile. Kitaip – tai žeminimas.“ Ir kai sužinote, kad jūsų mylimas žmogus kažkada gyveno kitaip, jūsų sistema tarsi sušunka: „Pavojus. Jis gali būti nestabilus. Jis gali būti nepatikimas.“

Bet ar tai atitinka realybę šiandien?

Labai svarbu atskirti praeitį nuo dabarties. Jūsų vaikinas turėjo savo gyvenimo etapą. Galbūt jis ieškojo savęs. Galbūt bėgo nuo vienatvės. Galbūt gyveno impulsyviau. Tai nebūtinai reiškia, kad jis šiandien yra toks pats žmogus. Žmonės keičiasi. Ypač kai sutinka žmogų, su kuriuo nori kurti rimtą ryšį.

Jūs pati užduodate labai brandų klausimą – ar tai pavydas? Galbūt iš dalies taip. Bet ne pavydas konkrečioms moterims. Greičiau pavydas patirčiai – laisvei gyventi be tokio sunkumo, kokį nešėtės jūs. Jis galėjo eksperimentuoti, klysti, turėti nuotykių. Jūs tuo metu kovojote už išgyvenimą. Tai labai neteisingas startas gyvenime. Ir viduje gali kilti jausmas: „Kodėl jam buvo lengviau?“

Taip pat gali būti ir baimė, kad jis lygins. Kad jei jis turėjo daug patirčių, galbūt vieną dieną jam pritrūks naujumo. Tai dažna mintis žmonių, kurių savivertė pažeista ankstyvoje vaikystėje. Kai vaikas patiria apleidimą ar nestabilumą, jis dažnai užauga su gilia vidine baime: „Aš nesu pakankama. Mane gali palikti.“

Svarbu suprasti – jūsų stipri reakcija nėra apie tai, kad jūs „per jautri“ ar „per daug galvojate“. Ji yra apie neišgydytą saugumo poreikį.

Ką su tuo daryti?

Pirmiausia – nustoti save kaltinti. Tai, kad mintys išlenda, nereiškia, kad jūs griaunate santykius. Jūs mokotės. Jūs jau padarėte didelį žingsnį – nebeprimetate jam kaltės, nebekartojate priekaištų. Tačiau viduje jūs vis dar viena su savo baime. O vienai su trauma būti labai sunku.

Labai rekomenduočiau individualią psichoterapiją, jei tik yra galimybė. Ne dėl to, kad su jumis „kažkas negerai“, o dėl to, kad jūsų vaikystės patirtys buvo per sunkios, kad jas reikėtų neštis vienai. Terapijoje galima išmokti atskirti praeities pavojų nuo dabarties saugumo. Išmokti nuraminti kūną, kai kyla šleikštulys ar spaudimas krūtinėje. Išmokti kurti vidinį saugumo jausmą, kuris nepriklausytų vien nuo partnerio.

Antra – verta labai atvirai, bet ramiai pasikalbėti su vaikinu ne apie detales, o apie jausmą. Ne „kaip tu galėjai“, o „kartais man kyla sunkios mintys apie tavo praeitį, ir tai labiau apie mano baimes nei apie tave. Man svarbu jaustis saugiai.“ Jei jis jus myli, jis greičiausiai reaguos su supratimu, o ne gynyba.

Trečia – kai kyla mintys, pabandykite jas pervadinti. Vietoj „šlykštu“ paklauskite savęs: „Ką aš dabar jaučiu iš tikrųjų?“ Gal tai baimė? Gal pavydas? Gal nesaugumas? Emocija dažnai būna ne tokia, kokią pirmiausia įvardijame.

Ir labai svarbus dalykas – jūsų vertė nepriklauso nuo to, kiek ar kokių patirčių turėjo jūsų partneris. Jis šiandien renkasi jus. Jis gyvena su jumis. Jis myli jus. Tai yra dabarties faktai. Traumuota dalis linkusi gyventi praeityje arba katastrofiškoje ateityje. Bet saugumas kuriamas dabartyje.

Jūs bijote depresijos. Tai rodo, kad jaučiate savo trapumą. Jei pastebite, kad vis dažniau norisi tik miegoti, verkti, kad niekas nebedžiugina – tai ženklas ieškoti profesionalios pagalbos. Ne todėl, kad esate silpna. O todėl, kad per daug metų buvote stipri viena.

Jūs klausiate – kaip pasitikėti savimi ir savo vaikinu? Pasitikėjimas neatsiranda iš loginių argumentų. Jis auga iš patirties, kad esate saugi. Ir saugumas prasideda ne nuo partnerio, o nuo vidinio jausmo: „Net jei kažkas nutiktų, aš išgyvensiu. Aš esu verta meilės. Aš nebėra ta bejėgė mergaitė.“

Jūs jau įrodėte, kad gebate kabintis į gyvenimą. Bet galbūt dabar laikas ne kabintis, o leisti sau pailsėti. Leisti sau būti ne tik stipria, bet ir pažeidžiama. Leisti sau prašyti pagalbos.

Jūsų reakcijos suprantamos. Jūsų baimės – logiškos, žinant jūsų istoriją. Tačiau jos neturi valdyti jūsų ateities. Jūs turite teisę į ramų, saugų, mylintį gyvenimą. Ir tai įmanoma – ne paneigiant savo praeitį, o ją išgydant.

Jūs nesate jūsų vaikystė. Jūs nesate jo praeitis. Jūs esate du suaugę žmonės, kurie gali pasirinkti kurti kitaip. Ir tai – labai viltinga pradžia.