Vienos storos mergaitės istorija: kaip mane išgarsino mano storas užpakalis (2 dalis)

Nesaugumas dėl figūros griovė Arabellos Weir karjerą ir asmeninį gyvenimą. O vėliau ji pavertė tai vienu iš linksmiausių TV pokštų... Ji yra viena iš populiariausių Britanijos humorisčių, išgarsėjusi su savo „Fast Show“ kultine fraze: „O šitaip apsirengus mano subinė atrodo didelė?“ Šioje antroje ištraukoje iš neabejotinai nuoširdžios ir juokingos knygos „The Real Me Is Thin“, Arabella Weir paaiškina, kaip svorio manija užvaldė jos gyvenimą ir karjerą, rašo dailymail.co.uk...

I dalis čia.

„Negaliu patikėti, kad Nickas domisi tavimi, nors žino, kad aš esu laisva“,- garsiai nusistebėjo mano mokyklos draugė Camilla, vienbalsiai vadinama žavinga.

Sutikau su ja. Tuomet buvo 1973 metai, man buvo 16 ir buvau putlesnė nei bet kada. O Nickas buvo madingas, gražus septyniolikmetis vaikinas. Jo plaukai buvo ilgi, jis vairavo mopedą ir dėvėjo velveto kelnes bei mažai kalbėdavo. Jis buvo kiekvienos merginos vaikino idealas. Daugelis mano draugių buvo jį nusižiūrėjusios, bet, kaip bebūtų keista, jis į pasimatymą pasikvietė mane.

Na, gerai, nebuvau milžiniška, bet buvau tikrai putlesnė nei bet kuri mano draugė, ir visgi vaikinai manimi domėjosi.

Kaip gi taip galėjo būti? Vaikinai nesidomi storomis panelėmis. Storos panelės nesusiranda šaunių vaikinų. Storos panelės niekam nepatinka.

Žinojau, kad tai yra tiesa, nes turėjau viršsvorio nuo pat vaikystės ir girdėjau tai iš savo tėvų, TV laidų, filmų, skaičiau apie tai laikraščiuose ir žurnaluose – apie tai buvo skelbiama visur.

Norėdama kompensuoti tai, kas man atrodė kaip mano fiziniai trūkumai, paaugusi tapau kloune mokykloje ir už jos ribų. Buvau labiausiai padūkusi bet kurioje grupėje ir prikrėsdavau daugiausiai drąsių dalykų. Aš buvau – turėjau būti – pati linksmiausia. Ir taip jau išėjo, kad buvau gana populiari tarp berniukų.

Ir nors eidavau į daugybę pasimatymų, vis vien jaučiausi labai nesaugi. Vis laukdavau, kad kiekvienas vaikinas paminės apkūnumą. Bet jie nieko nesakė. Tačiau aš nuolat galvodavau, kaip čia man taip pasisekdavo, kad jie tai nutylėdavo.

Ir lygiai kaip su maistu, buvau besotė vaikinų atžvilgiu. Maniau, kad jei paprašysiu jų palaukti, jie nedelsiant praras bet kokį susidomėjimą. Maniau, kad esu lengvai metama. Lygiai kaip ir su maistu, mano dažniausias pasiteisinimas visada buvo toks: „Tai yra vienintelė galimybė, kurios rytoj nebus, negalima to tikėtis, todėl reikia viską griebti dabar!“

Deja, tuomet būdavau lamingiausia sutikusi ką nors, kas akivaizdžiai nepalankiai vertino mano dydį, bet, nepaistant to, buvo pasiryžęs iškęsti buvimo su manimi pažeminimą. Leidau jiems mane žeminti, kritikuoti mano valgymą ir figūrą, nes tai reiškė, kad aš vėl esu ten, kur man vieta, pažįstamame šeimos vaidmenyje, kuomet man buvo sakoma, kad esu stora.

Ir iš tiesų, atrodė, kad mano svoris, tapus nesukalbama ir nerangia paaugle, tėčiui pradėjo rūpėti dar labiau. Mano tėvai buvo išsiskyrę, ir tėvas gyveno Niujorke, kur jis Jungtinių Tautų Saugumo taryboje buvo Britų delegacijos atstovas.

Prisimenu vieną konkretų apsilankymą, kuomet jis nusivežė mane į Masačiusetsą, dalyvauti žavinguose paežerės priešpiečiuose. Visi, išskyrus mane, buvo apsirengę maudymosi kostiumėlius.

Kai nuslinkau į kavinukę ko nors užvalgyti, staiga išgirdau dundantį jo balsą iš kitos salės pusės: „Ryžiai ir bulvės, brangioji? Ar tai tikrai gera mintis?“

Visi sustojo ir pasisuko pažiūrėti kam tėtis skyrė šį komentarą. Mano akis pripildė gėdos ašaros. Atsikirtau: „Atsiknisk!“ – netyčia tai teko išgirsti ir JT generaliniam sekretoriui Kurtui Waldheimui, per patį mano puolimo prieš tėtį įkarštį stovėjusiam tarp tėčio ir manęs.

Tą vakarą pakeliui namo pasiskundžiau tėčiui dėl to, kaip jis pasielgė. Jis, tartum norėdamas save pateisinti, atsakė: „O ką aš galėjau padaryti? Man patinka, kai aplink mane būna gražios merginos“. Bet iškalbinga tai, kad tėtis manęs neapšaukė už tai, kad garsiai jį iškeikiau, girdint draugams ir kolegoms – jis, matyt, suprato, kad pats to prisiprašė.

Nepaisant mano akademiškų tėvų nepritarimo, vėlyvoje paauglystėje nusprendžiau, kad noriu tapti aktore. Noras vaidinti, kai žinai, kad esi stora ar bent jau netradicinio kūno sudėjimo, yra keista ambicija. Ypač praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje, kai televizijoje apkūnių moterų apskritai nebūdavo.

Baigdama mokyklą niekaip negalėjau įstoti į jokią mano pasirinktą dramos mokyklą (tikriausiai tai reikėjo vertinti kaip ženklą) ir baigėsi tuo, kad mokiausi silpnoje, nereikšmingoje kolegijoje. Iš jos išėjau 1979 metais su vaidybos meno diplomu ir ėmiausi ieškoti aktorės darbo.

Man buvo 21 metai. Kitos mano amžiaus aktorės, kurios, kaip ir aš, sėdėjo viename laukiamajame po kito laukdamos perklausų, buvo žavingai lieknos panelės, kaip Joanne Whalley, Phoebe Nicholls ir Greta Scacchi. Įsitaisiusi kėdėje pasipuošusi savo geriausia „Laura Ashley“ suknele, jaučiausi kaip dramblys, apsitempęs labai nedideliu sofos užtiesalu.

Netgi kai per perklausas man puikiai sekdavosi, manęs neretai buvo prašoma numesti svorio. Bet kartkartėmis režisierius įžvelgdavo mano potencialą – tik dažniausiai ne tam darbui, dėl kurio vykdavau į perklausą.

Kartą perklausai dėl vaidmens miuzikle „The Best Little Whorehouse In Texas“, kaip ir dera vaidmeniui, apsirengiau suknelę su diržu bei pūsta apačia. Kai baigus dainuoti režisierius paprašė manęs palaukti priestate, kol jis su manimi pasikalbės, buvau sujaudinta. Galų gale baisus, žeminantis peržiūros procesas ir mano „sultinga“ apranga davė vaisių. Viskas pradėjo gerėti.

„Tai buvo nuostabu!“, - nusišypsojo režisierius. „Na, šiame spektaklyje tau tinkamo vaidmens nėra, bet man įdomu, gal tau norėtųsi dalyvauti „Mikės Pūkuotuko“ pastatyme, kurį netrukus rengsiu?“

„Duotume tau kostiumą“, - kupinas noro padėti pridūrė režisierius, matyt, pastebėjęs mano priblokštą išvaizdą susirūpinus, kad nebūčiau pakankamai labai panaši į meškiną, kad tikčiau vaidmeniui.

Mano rūbų dydis buvo 16, bet, priklausomai nuo nuotaikos, arba jaučiausi normali, arba milžiniška. Daugumai mūsų storumas yra proto būsena. Bet, be jokios abejonės, nebuvau Hattie Jacques dydžio – net pačiomis sunkiausiomis „niekada negausiu darbo“ akimirkomis to nepamiršdavau.

Tačiau, be jokios abejonės, nebuvau liekna. Aš buvau tokia... na, savo formos, su neproporcingai dideliu užpakaliu, palyginus su likusiu kūnu.

Jei rengdavausi išmintingai, buvo ganėtinai lengva apgauti žmones, kad iš tiesų nesu stora. Tačiau protingai slepiant savo „problemines vietas“, kartais patekdavau į prastesnes situacijas nei jei būčiau išdidžiai apsitempusi, tarkime, siaurus džinsus.

Pavyzdžiui, kad ir atvejis, kai nuvykau pas savo šeimos gydytoją ir pasakiau, kad man rūpestį kelia tai, jog nevaldomai auga mano svoris. Žinant tai, kad mano menstruacijos buvo nereguliarios, jis pamanė, kad turiu problemų dėl skydliaukės funkcijos susilpnėjimo ir nusiuntė pas konsultantą.

Apsirengusi geriausia „Aš nesu stora“ apranga, nuvykau į ligoninę. Konsultantas buvo draugiškas, noriai pokštaujantis ir netgi, drįsčiau sakyti, flirtuojantis. Buvau visai tikra, kad jis manimi susidomėjo, bet ir susirūpinau, kad taip gali būti dėl to, kad buvau apsirengusi savo „lieknuosius“ rūbus ir jis nesuvokė, kokia iš tikrųjų esu stora.

Jis pradėjo ilgą, drąsinančią ir politiškai korektišką diskusiją apie tai, ką iš tiesų reiškia „per stora“. Buvau sužavėta ir padrąsinta to, kad jis mane vertino ne kaip medicininį atvejį, bet ėmėsi grumtis su tuo, ką jis pavadino mano „iškreiptu požiūriu“ į pasaulį.

Bet kai jis paprašė manęs nusirengti iki apatinių, kad galėtų mane apžiūrėti, jis šiek tiek sutriko. Trumpai ir stipriai įkvėpęs oro ir suraukęs nosį, lyg būtų užuodęs kažkokį siaubingą kvapą, jis pasakė: „Na, iš tiesų gal ir galėtumėte numesti vieną kitą kilogramą“.

Maniau, kad mirsiu iš gėdos. Jis kelias minutes mane apžiūrinėjo ir baksnojo, kol aš sėdėjau, o ašaros kaupėsi akyse. „Ne, nemanau, kad būtų kokių nors medicininės kilmės problemų. Norint mesti svorį, jums tiesiog reikalinga dieta“,- atsainiai pasakė gydytojas.

Išėjau jausdamasi taip, lyg pati būčiau to prisiprašiusi, lyg būčiau turėjusi atrodyti storesnė nuo pat pradžių. Jis aiškiai jautėsi pažemintas, kad jį apmoviau, priversdama manyti, jog esu patraukli – o tokia ir atrodžiau, kol jis nepamatė mano riebalų ritinių, nepatraukliai besiveržiančių per mano kelnaičių viršų, tarsi torto kremo nuošliauža sulėtintu vaizdu.

Maniau, kad mano milžiniškas užpakalis yra esminė kliūtis tarp manęs ir aktorinės karjeros, taigi, per daugel metų išradau ne vieną išmintingą strategiją peržiūroms. Mano mėgstamiausias pasirinkimas buvo gerai parepetuotas manevras su nuo pečių krentančia skraiste, dengiančia mano užpakalį taip, kad man pasisukus link durų skraistė užmaskuotų gigantiškas užpakalio proporcijas.

Ir įsivaizduokite, kaip buvau nustebusi, kai paaiškėjo, kad būtent mano didžioji subinė tapo mano raktu į sėkmę.

Man buvo pasisekę gauti vieną kitą vaidmenį TV dramose ir panašiai – bet nieko, kas kur nors išpopuliarėtų, kol 1994 metais nepradėjau dirbti prie pirmų „The Fast Show“ serijų. Humoristai Paulas Whitehouse‘as ir Charlie Higsonas vis pasiūlydavo pabandyti sukurti sau veikėją, kuris būtų panašus į mane.

„Ką reiškia panašus į mane?“, - nekaltai paklausiau. Negalėjau susivokti ką jie nori pasakyti.

„Na, žinai, visuomet besidominti ar svarbiausias ją nusakantis dalykas yra tai, kaip storai ji atrodo“, - jie atsakė choru.

Jie neabejotinai kalbėjo apie mano maniją dėl užpakalio. Tačiau, laimei, neišlėkiau iš kambario, besijausdama pažeminta ir įskaudinta. Pradėjau galvoti, kad jie galbūt yra teisūs: galbūt yra kažkas juokingo veikėjoje, kuri, nesvarbu, kur bebūtų (teisme, gimdykloje ar bet kur kitur), domėtųsi, ar jos išvaizda yra tinkama atliekamai procedūrai.

Ir, galų gale, apsisprendžiau dėl pagrindinės frazės, kuri nusakytų visus jos rūpesčius: „Ar šitaip apsirengus mano subinė atrodo didelė?“

Laimei, savimi nepasitikinti moteris ir jos pagrindinė frazė išėjo į eterį. Televiziją žiūrinti tautos dalis galėjo susitapatinti su jos užpakaliu ir rūpesčiais. Taigi po serialo parašiau knygą, pasinaudodama pagrindine serialo fraze kaip knygos, kuri buvo perkama stebėtinai gerai, pavadinimu.

Be abejo, mane labai džiugino ir tenkino tai, kad serialo veikėjai ir knygai sekėsi taip puikiai, bet tai nereiškė, kad staiga pradėjau mėgti savo sėdynę (taip galėjo atsitikti tik numetus 10 kilogramų ir visiškai pasikeitus kūno formoms).

Tačiau ta sėkmė, kurios susilaukiau viešai parodydama nepasitikėjimo savimi priežastis, po kiek laiko pakeitė tai, kaip save vertinau plačiajame pasaulyje.

Pagerėjo reikalai ir meilės fronte. Jau septynerius metus esu ištekėjusi ir turiu du vaikus, 12 metų Isabellą ir 11 metų Archie. Ir nors akivaizdu, kad moterys vis dar pirmiausiai vertinamos pagal tai, kaip jos atrodo, dabar aš jau tikiu, kad turiu ką pasiūlyti pasauliui, nors ir nesu liekna.

Dauguma D. Britanijos moterų dėvi 14 arba 16 dydžio rūbus. Dauguma moterų mano, kad jos atrodytų (jaustųsi) geriau, jei numestų kokius 3 kilogramus. Dauguma moterų mano, kad jos storos. Mano draugė Kathy, užsiimanti vėžio tyrimais labai retoje ir svarbioje veiklos srityje, tikriausiai dėvi 14 dydžio rūbus arba mažesnius ir vis vien mano, kad ji stora. Kita draugė, Helen, rašytoja ir viduramžių istorikė, yra liekna ir telpa į 10 dydžio rūbus, o mano, kad yra stora.

Negaliu prisiminti nei vienos draugės, kuri nemanytų, kad turėtų numesti šiek tiek svorio. Ir man atrodo, kad moterys, nepriklausomai nuo jų pasiekimų, mano, kad jos storos arba mažų mažiausiai kažkaip neatitinka fantazijų idealo, kuris, jų manymu, nėra fantazija, o iš tiesų gerai pasistengus pasiekiamas idealas.

Kodėl taip darome? Kodėl leidžiame sau tikėti, kad lieknumas yra tarsi Šventasis Gralis? Kodėl šloviname moteris – ta mažutę moterų mažumą – kurios neatrodo kaip mes? Kodėl blogai žavėtis moterimis, kurios yra tokios kaip mes – ar tai yra nepakankamai gerai? Kodėl mes plakame save už tai, kad nesame idealios? Ir kas gi, galų gale, yra „ideali“?

Negaliu pripažinti, kad esu prastesnis žmogus dėl to, kad nedraudžiau sau mėgautis maistu. Nepripažįstu ir nepripažinsiu, kad moterys iki šiol visų pirma vertinamos pagal tai, kaip jos atrodo ir kaip labai stengiasi „išlaikyti savo figūrą“. Aš daug mankštinuosi – taip, tai tiesa, keturis kartus per savaitę nubėgu tris ar keturis kilometrus. Esu gana sportiška, bet taip pat geriu ir valgau.

Jei mano vaikų požiūris į maistą bus sveikas, jei jie valgys tai, ko norės, kada norės ir jei nei vienas iš jų nemanys, kad moters svoris yra susijęs su jos profesiniu, socialiniu ar romantiniu jos populiarumu, tuomet manysiu, kad aš juos gerai išauklėjau.