Kremas, vaškas ar silikonas?

Net ir tuomet, kai mados pasaulyje viešpatavo perdėtas laibumas, daugeliui moterų (o ir vyrų) netrukdė manyti, kad mažos krūtys - tai didžiausia nelaimė, kokia tik jas gali ištikti.

Jaunos ir pagyvenusios, aukštuomenės damos ir neturtingos tarnaitės, kurioms gamta pagailėjo iškilaus biusto, įvairiais būdais stengėsi jį pasididinti. Jų slaptu troškimu netruko pasinaudoti apsukrūs verslininkai, siūlantys kremus, losjonus, paslaptingus miltelius, stimuliuojančius krūtų augimą. Moterys juos gėrė, trynė kūną, tačiau nuo to didėjo tik prekeivių piniginė, o ne krūtys. Paskui buvo sugalvoti specialūs prietaisai, padedantys įgauti arba grąžinti ankstesnį krūtų stangrumą. Tačiau ir jų poveikis buvo trumpas, nustojus masažuotis, kūnas dar labiau suglebdavo.

Kur kas geriau visuomenėje buvo įvertintos dirbtinės krūtys. XVIII amžiaus pirmojoje pusėje, kai moterys pradėjo vaikščioti pusnuogės ir viešai rodyti kūno grožybes, dirbtinės krūtys buvo nepaprastai svarbus atributas, jų paklausa buvo itin didelė. Iš pradžių jos buvo daromos iš vaško, vėliau iš kūno spalvos odos, ant kurios buvo nupieštos gyslelės. Tam tikra spyruoklė leido krūtims ritmingai kilnotis. Tokie "šedevrai", sudarantys tikrų, be to, labai gražių ir tobulų, krūtų iliuziją, brangiai kainavo, bet damos, siekdamos patraukti vyrų dėmesį, buvo pasiryžusios kęsti ir baisesnius dalykus. Tūkstančiai merginų, mėgdžiodamos moters krūtinės idealą, į užantį kišo fetrą ir kempinę, o atsiradus plastikui, panaudojo ir šį - suformuota šieno kupetos pavidalu krūtinė plūduriavo it sava.

1895 jau pasikėsinta ir į kūną. Į krūtis pradėta leisti pačios moters riebalų. Tokia operacija nebuvo labai sudėtinga, jos rezultatai atrodė puikūs, bet po tam tikro laiko kildavo didelių komplikacijų - atsirasdavo cistos, pūliniai. Vėliau į krūtis buvo leidžiama ir parafino bei silikono, bet ir šie bandymai baigdavosi infekcijomis, kūno sudarkymu. Po Antrojo pasaulinio karo į krūtinę buvo bandoma persodinti iš sėdmenų išpjautus riebalus. Bet jie pasiskirstydavo netolygiai, krūtys deformuodavosi.

Sėkmė atėjo po 1963 metų, kai buvo sukurti silikono implantai. Dabar juos nešioja daugiau nei 3 mln. moterų. Neseniai implantai pradėti žymėti CE ženklu (Conformite Europeenne) - Europos Sąjungos kokybės antspaudu. Jų gamintojus taip pat veikia mada: patys naujausi - lašo formos, su jais krūtinė atrodo gražiau, natūraliau. Implantai pripildyti natūralia želė, kuri net ir implantui trūkus neišbėga. Kas 100-ąjį implantą gamintojas privalo sutrenkti 2 milijonus kartų - tiek kartų per gyvenimą juda krūtys. Jei bandymo metu implantas plyšta, jis nepatenka į rinką.

Ne tik epocha, bet ir šalis turi skirtingą moters krūtinės grožio idealą. Biustas, kuris vokiečiams atrodo gražus, amerikiečiams - per mažas. O Pietų Amerikoje - per didelis. Atitinkamai pasirenkami ir implantai. Implanto dydis matuojamas mililitrais - nuo 100 iki 800. Tačiau kai kurioms moterims 800 per mažai.