Efemeriška grožybe gali puikuotis tik jaunos merginos

Ar egzistuoja tokia graži krūtinė, kokią piešia didieji menininkai? Dailininkas fotomenininkas Rimantas Dichavičius atsako: "Ne! Modelių ieškojau paplūdimiuose, baseinuose, sporto salėse, visur, kur tik ėjau. Gražių veidelių daug, figūrų taip pat, bet kad būtų ir tas, ir tas - retai. Aš turėjau daugiau nei 200 modelių, bet iš jų tik du ar trys atitiko mano supratimą apie grožį.

Objektyviai įvertinti moters kūną padėjo fotoaparatas. Nuotraukose matyti smulkiausios raukšlelės, menkiausi įbrėžimai. O nuotraukos kaip smokingas. Gražus žvilgantis drabužis, bet jei nutūpė koks pūkelis, jį ir tematai. Dailės institute mokiausi anatomijos, nuo antrojo kurso piešiau nuogas figūras. Tačiau tik pradėjęs fotografuoti pamačiau, koks netobulas žmogaus kūnas.

Grožio gamta žmonėms atseikėjo nevienodai. Tačiau ne itin dailius kūno kontūrus kompensuoja įgimtas moteriškumas, kitos gerosios savybės. Iškilios standžios krūtys - tai dar ne viskas. Man tas "gruntas" ne viršuje, o kur kas giliau...

Moters grožis labai trapus. Grožis - ne pražydę, o besiskleidžiantys žiedai, kol pumpuras stangrus, kol du krūtų pumpurėliai stirkso kuo ryškiausiai. Tai penkioli-kos septyniolikos me-tų mergaitės. Septyniolika metų - riba fotografijai. Vyresnės gali pozuoti dailininkui, jis kūną gali padaryti lygesnį".

Nesunku numanyti, kad tokie "pumpurai" sudėti į R.Dichavičiaus fotoalbumą "Žiedai tarp žiedų". Prieš tai vieną kitą šio ciklo meninę fotografiją skaitytojai išvysdavo anuomet populiariame ir pažangiame, Kaune leidžiamame "Nemuno" žurnale, tačiau nuogos moters atvaizdas sukeldavo daug įvairiausių vertinimų, pasakojama, kad vyriausiasis žurnalo redaktorius Antanas Drilinga ne kartą buvo kviečiamas pasiaiškinti.

"Menininkui neužtenka nuogos moters. Menininkui nuogumas nieko nesako. Jis turi pajausti moters kūno ritmą, nuotaiką, plastiką, svarbu ir šviesa, kūno proporcijos, kūno tonas, ramybė, gracija. Tokia buvo mano darbo nuostata, man buvo svarbu, kiek, ja vadovaudamasis, sugebėsiu padaryti. 1989 m. Maskvoje buvo surengta mano darbų paroda. Po to gavau daug laiškų, kurių turinį galėčiau apibūdinti šiais žodžiais: "Mielas Rimantai Dichavičiau, man labai patiko jūsų fotografijos. Jei galite, atsiųskite savo darbų. Pageidautina, kad mergaitės būtų - iš priekio ir visu ūgiu".

Moteris daugelio vyrų vertinama dėl seksualinių savybių, jos nuogumas kelia erotinius jausmus. Menininkas turi skvarbesnes akis ir kitaip mato tą "priekį". Krūtinę, simbolizuojančią moteriškumą, nebūtina liesti rankomis".

Nėra tokių kūno grožybių, kurios savaime būtų gėdingos ar vertos paniekos. O moteris, išsiskirianti iš kitų Veneros grožiu, turbūt nesidrovi pozuoti? - paklausėme fotomenininko.

"Jos drovėjosi ir aš drovėjausi, visi mes drovėjomės. Pradėjau fotografuoti jaunas, nevedęs, apskritai bijojau moterų, nejaukiai prieš jas jaučiausi. Moteris buvo kažkokia vizija. Fotomodelį iš pradžių reikėjo prisijaukinti (o ne taip, kaip mano daugelis, nusivedei ir spragtelėjai fotoaparatu). Kartais reikėjo žaisti visą dieną, kad pagaliau užmirštų, jog ji pozuoja. Taip pat reikėdavo su mamytėmis susitarti, žiūrėk, merginos vaikinas ima pavyduliauti...

Mergina tampa moterimi. Tai jau visai kitas grožis. Daug motinų prieš vestuves atvesdavo dukras, kad "įamžinčiau" jaunystę. Moteris - tarsi peizažas, kurio vaizdas priklauso nuo metų laiko. O krūtys iš visų moters grožybių yra efemeriškiausios, jomis puikuotis gali tik labai jaunos. Kūnas - nuo laiko priklausoma vertybė, jis vėlyvesniame amžiuje jau ne toks, atsiranda biologinių pakitimų: riebaliukai, raukšlytės, spuogiukai, oda jau ne tokia elastinga. Žinoma, galima fotografuoti ir šimtametę moterį, bet tai jau gilaus rudens vaizdas ir vargu ar jį galima pavadinti gražiu. Toks grožio neišvengiamas laikinumas".