Nekaltybės aktualumas trečiajame tūkstantmetyje (2 dalis)

“Skaistybė – permainų, dviprasmybių ir kompromisų priešas” (Mary Douglas). “Kol skaistybė ir nešvankybė atskirtos, net didžiausią išniekinimą galima nuplauti, bet jei joms leidžiama susimaišyti, apsivalymas nebeįmanomas” (René Girard). “Pirmoji (“socialinio išniekinimo” rūšis) yra pavojus suspausti išorines ribas…” (Douglas)

Šis pranešimas skaitytas Lygių galimybių plėtros centro organizuotame tarptautiniame tarpdisciplininiame seminare "Lytis ir populiarioji kultūra" lapkričio 4-5 dienomis Vilniuje.

Kas tapo fizine siena tarp reakcingojo islamo ir pavojingų bedieviškų Vakarų? Ar tai gali būti musulmonai, mėginantys apsaugoti save nuo viso blogio, apsistatydami uždengtais moterų kūnais? Ar jų pačių reikšmingumas bus pažeistas pajutus, kad jų bendruomenės skaistybė sukompromituota? Ar todėl jaunų merginų šeimų nariai žudo jas įtarę, kad jos riba (jų riba) buvo pažeista įsilaužėlio? Vėlgi neturiu jokių empirinių duomenų šioms mintims paremti, bet vėl man įdomu. Baimė, instinktyvus siaubas dėl užteršimo, išniekinimo: toks gėdingas, toks negarbingas, toks netoleruotinas, kad šios problemos sprendimas turi būti galutinis ir neatšaukiamas.

Jaunos musulmonės kartkartėmis išleidžiamos į viešumą. Jokio viešo balso, bet ar jų, uždangstytais veidais, buvimas prekyvietėje nėra regima uždanga nuo tų įsivaizduojamų godžių maldaujančių vakariečių akių? Problema galbūt ta, kad uždanga iš audinio, iš kūno taip lengvai perplėšiama pusiau. Kad išlaikytų tikrumą savo paties reikšmingumu, jis turi būti dar atidesnis, dar budresnis, ir net pasiryžęs paaukoti savo gyvenimą, jei tik kiltų bent grėsmė uždangai. Kad išlaikytų visą blogį, visą siaubą išorėje, ar tik jis nesutelkė viso savo reikšmingumo, tikėjimo pasauliu, jo pasauliu, už jos gležnos mergystės plėvės? Hipersaitas.

Kažkada Japonijoje tvarkinga Konfucijaus įtakota kapitalistinė pasaulėžiūra užtikrino kiekvieno vyro reikšmingumą. Motinos pakluso sūnaus autoritetui. Žmonos buvo paklusnios savo vyrams. Dukros buvo romios ir pareigingos; tėvų valdžia nekėlė klausimų. Jo autoritetas, jo garbingumas, jo reikšmingumas buvo patvirtintas, nekvestionuojamas. Jis buvo tikras dėl savo padėties tiek darbe, tiek namie. Jo vieta pasaulyje buvo saugi.

Ir tuomet… prasidėjo irimas. Pasirodė plyšių struktūroje. Devyniasdešimtieji. Ekonominis klestėjimas, atsižvelgiant į tai, kad kai kurie darbuotojai, akivaizdžiai nenaudingi, nebuvo atleisti. Vargšai. Jie neturėjo nieko kito, tik sėdėti ir žiūrėti pro langą, paskaityti žurnalus, vėl sėdėti ir žiūrėti pro langą. Jie gavo algą, bet buvo nereikalingi, visiškai nereikšmingi, ir jie tai žinojo. Kas blogiausia, tai žinojo ir jų žmonos bei vaikai. Kaip tai buvo gėdinga, kaip nepakeliamai gėdinga.

Žlugimas. Į dešimtąjį dešimtmetį. Ir į skyrybų protrūkį. Ji laukė, kol jis išeis į pensiją. Kol jis gaus savo kompensaciją ar pensiją, ir tada ji jį paliks. Žlugimas. “Vyrai! Jie - drėgni lipnūs lapai, nuo kurių sunku išsivaduoti.” (Motoe Sasaki). Per tokį trumpą laiką iš gerbiamų ir reikšmingų vyrų – į drėgnus lipnius lapus, pamestus prie durų. Žlugimas, nuolaužos, šukės. Kaip baisu taip staiga būti atskirtam nuo savo pasaulio. Vidutinio amžiaus japonai, trokštantys “lolitų”, kad paprasčiausiai įtvirtintų jų pačių reikšmingumą. Kad būtų tikri dėl jų pačių reikšmingumo. Kad jų reikšmingumas būtų sutvirtintas, patvirtintas kito. Kito – jaunos nekaltos mergaitės, kuri (jų įsivaizdavimu) negali jų palyginti su niekuo. Hipersaitas.

Dar ne prieš tiek daug metų AIDS Pietų Afrikoje neegzistavo. Dabar – taip. Ir jis desperatiškai nori užtikrinti savo reikšmingumo tęstinumą, jo tebesitęsiančią egzistenciją – atidėti mirtį, atidėti bauginantį (jo) laiko galą. Nežinau, kaip kilo tas gandas, bet istorija paplito, ir jaunų nekaltų mergaičių kojos jėga buvo pražergtos, kad jis galėtų pasinaudoti jos gydančia galia. 2000 metais buvo apie 21 000 pranešimų apie vaikų išprievartavimą Pietų Afrikoje. Mergaičių – kūdikių. Devynių mėnesių. Nes jis turi būti tikras, kad ji tikrai yra nekalta. O kas pasaulyje gali būti labiau netikra nei nekaltybė? Kuo ji laikosi, jei ne tikėjimu?

Pasiimti jos nekaltybę. Būti nekaltai ne dėl savęs, bet dėl jo. Faktas, kad toks poreikis tapo vis labiau “populiarus” visuotinis kultūrinis fenomenas, yra feminisčių susirūpinimo priežastis. Prisimenu Heideggerio sąvoką zuhanden - kaip buvimo būdą. Būdą, kaip esi apibūdinamas būtent kantriu, pasyviu laukimu, kad kitas tuo pasinaudotų savo poreikiams. Nekaltos merginos kaip rezervas, esantis šalia vyrų, kurie jomis pasinaudos. Taip, aš susirūpinusi modeliu, kurį supratau.

Bet palaukite, galiu girdėti jus sakant, o ką pasakysite apie individualią moters iniciatyvą? Ar kai kurios moterys nepasirenka nekaltybės, nes jaučiasi įgalintos jos, ir bet kokiu atveju juk yra vyriškosios vaizduotės nekaltybė ir moteriškosios vaizduotės nekaltybė, ir jos tikrai yra skirtingos, ir tikrai tas skirtumas yra svarbus, ir kuo tai susiję su populiariąja kultūra?

Leiskite man jus užtikrinti, - sutinku. Yra nekaltybė ir yra nekaltybė, ir jų skirtumas – tai viso pasaulio skirtumas. Manau, yra skirtumas tarp Britney Spears ir Madonnos. Skirtumas tarp reklamuojamos ir parduodamos, parduodamos ir suvartojamos pažodinės nekaltybės, ir tarp teisės pasijusti nekalta mergina reikalavimo, “touched for the very first time”, kiekvieną kartą, kiekvieną kartą, tiek kartų, kiek ji pati laisvai pasirinks. Ar sutapimas, kad Britney laikas linijine prasme beveik nusiklojęs dulkėmis, o Madonna, ta monumentalioji ikona, vėl ir vėl stebuklingai reguliariai atgimsta? Ar sutapimas, kad Britney savo tikėjimą ir savo įvaizdį patiki vyro vadybininko rankoms, o Madonna plačiai žinoma kaip pati kontroliuojanti savo karjerą ir tikinti tik savimi? Toks skirtumas man keistai primena Emmanuelio Levino atvirą, bet kiek trikdančią “nekaltos mergaitės” charakterizaciją bei Luce Irigaray nuolatinio nekaltybės tapsmo aprašymą.

Levinas rašo:

Mylimoji, pasiekiama ir nepaliečiama savo nuogybėje, anapus objekto ir veido ir taip anapus egzistuojančio, tvirtai laikosi nekaltybėje. Moteriškumas, pažeidžiamas ir nepažeidžiamas, “amžinasis moteriškumas”, yra nekalta mergaitė, arba nenutrūkstamas nekaltybės atsinaujinimas, nepaliečiamas susilietus su geidulingumu, ateitis dabartyje.. Nekalta mergaitė lieka nepaliečiama, mirštanti be nužudymo… Glamonėjimas, nukreiptas nei į asmenį, nei į daiktą. Jis praranda save, išsklaidytas į beasmenę nevalingą svajonę be pasipriešinimo, pasyvumas - jau gyvuliškas ar vaikiškas anonimiškumas, jau visiškai mirtyje.

“Nei asmuo, nei daiktas”, “gyvuliškas ar vaikiškas anonimiškumas”: ką tai tiksliai reiškia, palieku jums nuspręsti. Bet aišku, kad Levino nekalta mergaitė miršta, ir miršta paliesta, pažeista. Teorizuoti, vėl materializuoti nekaltą mergaitę kitaip nei mirusią, kitaip nei jo, kitaip nei gyvulišką, kitaip nei vaikišką”: tai, manau, mėgina padaryti Luce Irrigaray, kai ji ragina mus visu pasilikti “ištikimus nesiliaujančiam naujumui – savęs, kito, pasaulio. Ištikimus tapsmui, jo nekaltybei…” Tikėti pokyčiu, procesu, tapsmu, jo nekaltumu. Šiuo metu išlaikyti tokį tikėjimą nebus lengva. Bijau, kad pasaulio vyrų nekaltų mergaičių poreikis artimiausioje ateityje tik didės. Bet Irigaray primena mums, kad visada egzistuoja tai, kad nenumatoma, neprognozuojama, “nesiliaujantis naujumas – savo, kito, pasaulio”.

Taigi… kaip atsakas į pasaulio vyrų nekaltų mergaičių poreikį… manau, mes turėtume pažvelgti kūrybiškai. Jei jie nori nekaltų mergaičių, duokime jiems. Kiekvienos naujos dienos pradžioje (cituojant Stingą), švęskime savo stebuklingą nekaltybės tapsmą. Užpildykime rinką nekaltybe – pagal Madonną ir pagal Luce Irigaray. Nežinau, kas atsitiks, kai tai padarysime, bet tikiu, - kad ir kas atsitiktų, “materialioms mergaitėms” tai bus geriau nei būti naudojamoms vyrų apsisaugoti nuo jų pačių siaubo, naudojamoms užtikrinti jų pačių tebesitęsiantį reikšmingumą. Ir galbūt vieną dieną jis supras užuominą ir pradės kurti savo paties nekaltybę. Ir mes galėsime pareikalauti savo teisės ja mėgautis.