Vienos storos mergaitės istorija: kaip mane išgarsino mano storas užpakalis (1 dalis)

Bulvių negausi, nes esi STORA. Žiauri vaikystėje iš tėvo pusės patirta pajuoka Arabellai Weir kainavo visą gyvenimą trunkančią maniją dėl svorio, rašo dailymail.co.uk.

Mūsų įprastinė šeimos vakarienė būdavo kapota mėsa, bulvės ir troškinti kopūstai, bet viena tokia vakarienė įsirėžė į mano atmintį.

Man buvo vos aštuoneri kai tėvas atsistojo, atsikrenkštė ir dviem mano vyresniems broliams, jaunesnei sesutei, mamai ir man pareiškė: „Arabella bulvių negaus, nes ji yra stora“.

Viešas pažeminimas visuomet būdavo vienas mėgstamiausių mano tėvo dalykų, o šįkart jis dar kartą „paskatino“ mane mesti svorį.

Bet viešas pažeminimas paprastai paskatina tik pačius blogiausius žmonių jausmus, o aš tą naktį buvau sukrėsta, sutrikusi, pikta ir labiausiai – nusiteikusi priešintis.

Mano neišsakyta reakcija tuomet, o ir iki šiol, kai tik man ko nors atsakoma dėl mano tariamo netinkamumo, yra tokia: „Jei manai, kad aš dabar bloga, palauk: galiu būti dar kur kas blogesnė...“.

Net neįsivaizduoju, kiek tuomet svėriau, bet radusi kelias tų laikų – nuo 1965 iki 1966 metų – fotografijas, konstatavau, kad buvau rubuilė. Neatrodžiau taip, lyg man autobuse reikėtų dviejų sėdimų vietų, bet ir negalėjau savęs vadinti liekna.

Nuo pat pradžios mano tėvai, kurių abiejų svoris yra normalus, leido aiškiai suprasti, kad jie nenori storos Arabellos. Jie norėjo, tikėjosi ir galų gale netgi reikalavo lieknos Arabellos. Nepaneigiamas faktas, kad lieknutė Arabella niekada taip ir neatsirado (gimusi svėriau 4,9 kg), atrodo, neatitiko mano tėvų lūkesčių.

Jie lyg manė, kad liesoji Arabella kažkur yra, tik ji pasislėpusi ir kad aš, storoji Arabella, ją sąmoningai slėpiau, norėdama juos paerzinti.

Augant tai darėsi vis aiškiau iš jų sutrikusios, šiek tiek irzlios reakcijos, kurią išvysdavau, kai tik pasakydavau, kad esu alkana – tartum jie nežinotų, kieno yra ta alkana mergaitė.

Mano tėvai tikrai negalėjo tikėtis turėti storą dukterį. Jie abu įgijo išslavinimą Oksfordo universitete, jie skaitė svarbias knygas, kalbėjo užsienio kalbomis, grojo muzikos instrumentais – galų gale, jie į muziejus vaikščiodavo vien dėl malonumo.

Tokie žmonės, kaip jie, storų vaikų neturi. Kiti žmonės turi storus vaikus, bet tik ne tie, kurie geria tikrą kavą ir iš aukšto žiūri į žmones, kurie renkasi atostogų paketus, o tualetinį popierių slepia po megztomis pūstomis lėlių suknelėmis. Mano mama ir tėti buvo sutverti būti nugalėtojais, o nugalėtojų vaikai stori nebūna.

Prisimenu, kaip pirmą kartą per „tą vakarienę“ pamaniau, kad gyvenimas nėra sąžiningas. Kodėl visi gali išsišiepę kapoti bulves ir nestorėti? Kaip taip gali būti, kad aš, valgydama tokį patį maistą, kaip ir mano broliai bei sesuo, sustorėjau? Dešimties metų Andrew, devynerių Matthew ir trejų Christina buvo idealiai liekni.

Žinoma, mano tėvų požiūris į mano svorį beaugant nėra vienintelė priežastis, dėl kurios visą gyvenimą kovoju su maistu, valgymu, persivalgymu ir svoriu. Pasirinkau daug kelių, kurie sustiprino mano giliai įsišaknijusį įsitikinimą, kad Lieknesnis lygu Geresnis, tačiau mamos ir tėčio pastangos sumažinti dukters svorį, be jokios abejonės, atbaidė nuo tų kelių – ir argi galėjo būti kitaip?

Gimiau 1957 metų gruodžio 6 dieną, kuri, kaip neįprasta San Franciske, buvo snieguota. Ten dirbo mano tėtis Michaelas, britų diplomatas. Seneliams į Škotiją buvo nusiųsta telegrama – tais laikais neapsakoma prabanga – su vieninteliu žodžiu: Arabella.

Mano tėvai dažnai pasakodavo mano gimimo istoriją. Ją girdėdama visuomet pasijusdavau kaip svarbus įvykis, kaip pirmoji laivo kelionė arba aplink saulę sėkmingai besisukantis kosminis laivas.

Ir bėgant metams, mano mama Gilliant niekuomet nepraleisdavo progos paminėti ir nelabai pageidaujamos detalės: „Ir ji svėrė beveik 5 kilogramus“!

Mama buvo siaubinga namų šeimininkė ir gera, bet tingi (arba ganėtinai nestandartinė) virėja. Įvertinus tai, kad ji buvo impulsyviai kaprizinga dėl maisto ribojimo bei nuolat keisdavo savo nuomonę apie tai, kas kokio maisto užsitarnavo, galima įsivaizduoti, kad buvau maitinama tarsi Karalius Lyras.

Vis dar galiu prisiminti kai kuriuos jos fantastiškus patiekalus: šokoladinį suflė, alyvų aliejuje, citrinų sultyse su česnakais ir ruduoju cukrumi virtus porus, grybų rizotą, obuolių trupinius ir naminę duoną. Bet visa tai baigėsi, kai ji pradėjo skirtis su tėčiu.

Sakau „pradėjo“, nes jie leido santuokai, kaip kokiam senam, nemylimam, nuvarytam automobiliui, ilgus metus rūdyti, kartkartėmis ją pajudindami, vien norint įsitikinti, ar ji dar gyva, bet vėliau vėl leisdami jai trūnyti, taip ir nesuprantant, ar kuriam nors iš tiesų bent kiek rūpėjo pasistengti ir suremontuoti variklį.

Tai, kad mano tėvus ištiko bėdos, pirmą kartą tikriausiai suvokiau tada, kai atsikandau mamos keptos duonos ir vietoj duonos mano burna buvo pilna druskos. Jos buvo tiek daug, kad mano lūpų oda tučtuojau ištino, lyg būčiau išsižiojusi nėrusi į Negyvąją jūrą.

Mama, prieš išmaišydama druską, jos gerai nesusmulkino. Štai tada ir supratau, kad viskas blogai. Mano tėvams pradėjus vis dažniau bartis, aš vis labiau apvalėjau – klasikinis valgymo norint nusiraminti atvejis.

Ir tuo pačiu metu mama vis atviriau bei garsiau reikšdavo savo nepasitenkinimą „žmonos“ pareigomis, iš kurių svarbiausia buvo maisto ruošimas.

Į Britaniją grįžome 1963 metais, kai man buvo penkeri, su mažąja praėjusiais metais gimusia sesute Christina ir įsikūrėme dideliame bute Londono centre. Tėtis grįžo dirbti į Užsienio reikalų ministeriją ir aš nelabai galiu prisiminti, kad jį būčiau tais laikais mačiusi. O mama buvo tuo aiškiai nepatenkinta.

Vieną dieną, kai nebuvo „laikas valgyti“, pasiskundžiau mamai: „Aš alkana“. Ji grubiai atsakė: „Puiku. Tau tai sveika“.

Tuomet nesupratau, ką ji norėjo tuo pasakyti. Būdama tokia maža, dar nieko nežinojau apie dietas ir maisto atsisakymą, norint mažinti kūno svorį. Mama nepaaiškino, bet aš tučtuojau suvokiau, kad mano skundimasis alkiu ją suerzino.

Ir prisimenu, kaip greitai pradėjau galvoti, jog reikia susirasti ką nors pavalgyti taip, kad ji nesužinotų.

Sutrikusi ir sudrausminta aš – savaime suprantama – vis dar buvau alkana ir negalėjau net pradėti suprasti, dėl ko skrandžio gurgimas man yra kažkuo „sveika“.

Taigi, kai aplinkui nieko nebuvo, nutykinau į virtuvę, pasiėmiau pakelį sausainių ir visus juos sušlamščiau.

Tiesą sakant, viso pakelio net nenorėjau. Žinojau, kad man reikia vos vieno ar dviejų sausainių, bet jau buvau pradėjusi panikuoti. Buvo duota aiškiai suprasti, kad per oficialius kanalus maisto negausiu, todėl pradėjau manyti, kad reikia slapčia ir visais kitais įmanomais būdais sukaupti kuo daugiau atsargų.

Pradėjau nerimauti, kad atėjus oficialiam „sausainių metui“, mano nenumarintas alkis būtų toks stiprus, kad visame pasaulyje – jau nekalbant apie mūsų butą – tiesiog nebūtų pakankamai sausainių jam numalšinti.

Nuo tos dienos visas tas „alkis tau sveika, valgyti blogai“ tapo niekada neišdylančiu mano gyvenimo fonu ir labai greitai praradau bet kokį maisto proporcingumo jausmą.

Netekau gebėjimo atskirti gerą maistą nuo maisto, kuris man nepatinka. Praradau gebėjimą valgyti saikingai. Nebesupratau, ką reiškia „pasisotinti“. Tiesiog turėjau suvalgyti ką galiu ir kai tik galiu.

Pradėjau visą laiką norėti maisto bet kokioje formoje. Tikriausiai sąžininga pasakyti, kad niekada nieko į savo burną neįsidėjau be pagalvojimo, ar dėl to netapsiu stora – na, storesne. Tikrai niekada.

Praėjus keliems mėnesiams nuo sausainių surijimo, reikalai nepagerėjo. Nors daugiau nebegaliu prisiminti slapto apsirijimo atvejų, jų tikriausiai buvo, nes aš pūčiausi.

Broliai ir sesuo manęs dėl to neužgauliojo, bet šeimoje man tikrai buvo prikabinta „storulės“ etiketė.

Drįsčiau teigti, kad nedaugelis vaikų, patekusių į byrančios santuokos mėsmalę, ją prisimena pagal tai, ką valgė. Bet aš prisimenu. Tikriausiai taip yra dėl to, kad mūsų namuose maisto tiekimas – arba jo ribotumas – buvo labai glaudžiai susijęs su visa apimančiu, bet sunkiai apčiuopiamu jausmu, kad viskas yra neapibrėžta, nepatikima ir trapu.

Viskas pasikeitė, kai man buvo apie dešimt metų. Nors mama ir tėtis nebuvo oficialiai išsiskyrę, tėtis mus paliko ir iškeliavo dirbti į Bahreiną. Mes persikėlėme į naują namą kitame Londono rajone, o mano broliai išvyko mokytis į internatinę mokyklą.

Vienintelė priežastis, dėl kurios mama nevažiavo kartu su tėčiu į Bahreiną, kaip mums buvo sakoma, buvo ta, jog ji dabar turėjo mokytojos darbą. Bet mums buvo pažadėta, kad visi kartu kaip šeima vyksime ten per atostogas.

Mamai buvo sunku susitaikyti su nauja vienišos moters būsena. Ji pradėjo daug rėkti ir pratrūkdavo nuo menkiausios smulkmenos. Maždaug tuo metu pradėjau pastebėti maisto trūkumą, todėl atitinkamai man pradėjo didėti nerimas, kaip ir ar apskritai aš būsiu maitinama.

Kuomet visi gyvenome kartu. šaldytuve ir spintelėse visuomet buvo gausu atsargų, nors jos dažniausiai man buvo neprieinamos. O dabar, šeimai suirus, neretai atsitikdavo taip, kad namie apskritai nebūdavo maisto. Atrodė, kad vyrų nebuvimas namie reiškė, jog ir maisto jokio nereikia. O dėl to, kai tik atsirasdavo kas nors valgomo, aš buvau linkusi apsiryti.

Mūsų pirmasis apsilankymas pas tėtį yra dar vienas žeminantis prisiminimas. Mama, nusižiūrėjusi Mary Quant dizainą, pasiuvo dvi identiškas mini-sukneles iš blizgaus aukso spalvos šilko man ir sesei.

Christina su savo suknele atrodė žavingai, o aš buvau panaši į duonos kepalą, apvyniotą auksiniu celofanu. Norėjau mirti. Pradėjau panikuoti. Jaučiau kaip mano šlaunų viršutinė dalis prakaituoja ir bevaikščiojant trinasi viena į kitą. Pasiskundžiau tėčiui dėl šių siaubų ir dėl trynimosi atsiradusių paraudimų. O jis atsakė, kad turėčiau „dažniau atsitraukti nuo stalo“.

Esu linkusi manyti, kad manęs ir mano sesės rengimas tokiu pačiu stiliumi buvo pasąmoninė bausmė už dydį. Visais atžvilgiais – svorio, triukšmo, pykčio, alkio dydį.

Aš neabejotinai jaučiausi taip, lyg mano išorė atitiktų mamos įsivaizdavimą – kad manyje visko buvo per daug.

Po Bahreino tėtis buvo perkeltas į Niujorką kaip britų delegacijos Jungtinių tautų Saugumo tarybos narys. Po šio perkėlimo mano tėvai net nebebandė apsimetinėti, kad jie jau nebe pora.

Mama ir aš vis dar nesutarėme, bet man tuo metu svarbiau ir stebėtinai maloniau buvo tai, kad buvau populiari tarp bendraamžių (ir patikau mokytojams) savo vidurinėje mokykloje – Camdeno mergaičių mokykloje. Buvau dėl to labai laiminga.

Viena mergaitė, Sophie, tapo geriausia mano drauge. Abi mes buvome pačios apvaliausios mergaitės mokykloje, kurioje, atrodo, mokėsi išimtinai vien pieštuko plonumo mergaitės su labai ilgomis kojomis ir blizgančiais švelniais plaukais.

Greitai supratome, kad mes abi ne tik kovojome su savo svoriu, bet ir mūsų tėvų požiūriai į dukterų svorius buvo panašūs ir jų nuomonės dėl to, ko turėtume imtis, sutapo.

O ši kombinacija užtikrino, kad abi tapome tvirtomis sąjungininkėmis „kare su svoriu“ ir nuo ankstyvos paauglystės ėmėmės laikytis beprotiškų, beprasmiškų, kartas ties badavimo riba esančių dietų, kurios niekada taip ir nesuveikė.

Buvome geriausios draugės, vienijamos išsiskyrusių, sutrikusių šeimų ir viršsvorio.

Dėl svorio niekada nebuvome erzinamos – mūsų mokyklos draugės tikrai nebuvo tokios – bet niekada taip ir neapsipratome su savo storumu. Ir tikrai niekada su juo nesusitaikėme.

O tuomet, 1973 metų vasarą, likus šešiems mėnesiams iki 16 gimtadienio – ir prieštaraujant viskam, ko buvau pratusi (tiksliau, buvau pratinama) tikėtis – į mane dėmesį pradėjo kreipti berniukai.

Ne kiekvienas sutinkamas berniukas, bet tikrai daugiau nei vienas – tų kelių pakako manyti, kad tai nebuvo atsitiktinumas.

Galėtumėte pagalvoti, kad tai pagerino mano nuomonę apie save, tačiau mano nepasitikėjimas savimi buvo kur kas gilesnis ir to nepakako.

Kaip ir daugeliui kitų moterų, tarp mano emocijų ir maisto išsivystė labai glaudus ryšys. Ir lygiai kaip valgydavau (ir iki šiol valgau) net tada, kai nebuvau alkana, tapau mergaite, kuri negalėjo pasakyti ne berniukams. Ir nors emocinis pasitenkinimas nebuvo pasiektas, tai nenuostabu, nes patys ilgiausi ir sudėtingiausi mano gyvenimo santykiai, be jokios abejonės, buvo su mano pačios kūnu.

Ir bėgant laikui šie santykiai tapo tik sudėtingesniais.

Viršutinis paveikslėlis: © Roel Oosterwijk