Skaistybė senovėje

Rūtų vainikėlis – merginos nekaltybės simbolis

Nuo senų laikų su merginų nekaltybe, stiprybe ir ilgaamžiškumu lyginamas augalas – rūta, buvo vertintas dėl simbolinės prasmės, o laikui bėgant pramintas vestuviniu. Nepaisant kintančių tradicijų, ir šiuolaikinėse vestuvėse nuotakos puošiasi rūtomis. Rūta – skaistos, merginos nekaltybės, jaunystės simbolis. Liaudies dainose rūtų vainikėlis yra perduodamas jaunseniajai seseriai, kaip nekaltybės saugojimo simbolis, jei jaunoji neturėdavo sesers tai perduodavo jį savo jaunesniajam broliui, tai reikšdavo sesers ir brolio subrendimą santuokai, jų pasiruošimą tekėti, vesti. Piršybų metu jaunikiui įteikiama rūtų puokštelė, tai turėdavo simbolizuoti jaunosios nekaltybę, o senovės laikais „nekaltybei buvo priskiriama nepaprsta gyvybingumo jėga" .Tačiau mergina susilaukusi nesantuokinio kūdikio prarasdavo teisę ant galvos segėti rūtų vainikėlį, todėl prie altoriaus ji eidavo visai be jo arba per jungtuves būdavo uždedamas tik pusė vainiko, tačiau nepaisant to ji galėjo vilkėti baltą suknelę. Balta spalva taip pat turėjo simbolinę prasmę. Ji simbolizuoja nekaltumą, tyrumą, dvasingumą, šios savybės buvo būdingos senovės lietuviams, kurių, deja, ypač pasigendama šiais laikais. Dabar nuotakos rengiasi baltą suknelę todėl, kad balta – pozityvumo, laimės bei džiaugsmo spalva.

Balta spalva - nekaltybės ir tyrumo simbolis

Balta — garbinimas, švara, paprastumas, nekaltybė, taika, nuolankumas, tikslumas ir tvarka, jaunystė, gimimas, žiema, sniegas, geras, šaltas, medicininis, sterilus. Kaip švaros ir nekaltybės simbolį baltus rūbus Senovės Romoje nešiojo nekaltos mergelės, šis paprotys krikščioniškame pasaulyje išliko nuotakų drabužiuose, taip pat pirmosios komunijos ir krikšto aprangoje. Balta spalva buvo siekiama išreikšti šviesą. Rytų kultūrose balta spalva – tai gedulo spalva. Pavyzdžiui, Indijoje ištekėjusi moteris, apsirengusi švariu baltu drabužiu, demonstruoja našlystę ir nelaimę.

Skaistybės medis

Senovėje jo šakelėmis per šventes puošdavosi skaisčios graikų mergelės. Graikijoje ir Italijoje augalas buvo vadinamas skaistybės medžiu, kitur - Abraomo medžiu, nekalto prasidėjimo medžiu ar netikru, laukiniu arba Indijos pipirmedžiu.

Tikrasis skaistminys (Vitex agnus castus L.) kilęs iš Viduržemio jūros regiono, paplitęs Balkanuose, Mažojoje Azijoje, Irane, Pietinėje Krymo pakrantėje, Juodosios jūros pakrantėje Kaukaze ir Vidurio Azijoje. Augalas dekoratyvus ir prieskoninis, be to, labai plačiai naudojamos medicinoje.

Tai iki 4 m aukščio krūmas arba medelis puošniais violetiniais žiedynais ir giliai karpytais penkiaskiaučiais lapais. Savo žiedynais jis labai panašus į budlėjas, o lapais - į kanapes. Mėgsta šilumą ir šviesą, atsparus sausrai ir nereiklus dirvai. Gerai auga akmenuotose, smėlėtose ir rūgštokose dirvose. Pas mus lauke jam per šalta (auga 7 zonoje), bet gerai jaučiasi dideliame vazone, žiemą laikoma šaltame žiemos sode arba rūsyje (numeta lapus), o vasarą - lauke.

Nekaltybė buvo laikoma dideliu merginos trūkumu

Senovėje buvo tautų, kurios negerbė skaistuolių. Kuo daugiau meilės nuotykių turėjo Šiaurės Amerikos moterys, tuo daugiau aplink jas sukiojosi gerbėjų. Ten su panieka buvo nusigręžiama nuo nekaltos merginos, nes nekaltybė buvo laikoma dideliu merginos trūkumu, liudijančiu jos negrožį. Balearų salose vyras pats paskutinis mėgaudavosi savo nuotaka: iki jo iškilmingoje ceremonijoje dalyvaudavo pažįstami, namiškiai ir visi giminaičiai; labai keistai ir įtartinai atrodytų elgesys vyro, prieštaraujančio tokiai eilės tvarkai. Tokio papročio buvo laikomasi ir Islandijoje, jo prisilaikė ir egiptiečių gentys, kuriose pusnuogė nuotaka po vestuvių ceremonijos pasišalindavo su kiekvienu ir nuo kiekvieno užtai gauna dovanų.

Skaistybės diržo istorija

Pirmieji įtaisai, saugantys moteris nuo seksualinių pagundų, atsirado Senovės Graikijoje. Vergėms būdavo uždedamas diržas iš dviejų juostų: pirmoji apjuosdavo taliją, antroji ėjo tarp kojų. Pagrindinis šio diržo tikslas būdavo apsaugoti belaisvę nuo nėštumo: nėščia vergė negalėdavo pakankamai produktyviai dirbti, o tai, savaime suprantama, nenaudinga jos šeimininkams.

Senovės graikų patirtis vėl prisiminta Viduramžiais. Manoma, kad tradiciją užrakinti moterį spyna pirmasis pradėjo vokiečių kilmės imperatorius. Kaskart išvykdamas už savo pilies ribų šis pavyduolis liepdavo kalviui apjuosti jo žmoną geležiniu diržu, kurį grįžęs pats nuimdavo.

Šis prietaisas išties priminė kankinimų įrenginį, jo konstrukciją sudarė keletas spynų, patikimai užrakinančių visą moters apatinę kūno dalį. Jame buvo tik nedidelė anga fiziologinėms būtinybėms. Deja, apie asmeninę higieną negalėjo būti nė kalbos. Vienintelį raktą prie savęs visada turėdavo pats šeimininkas - vyras.

Naujasis vokiečių monarcho išradimas patiko ir kitiems stipriosios lyties atstovams. Tad greitai visoje Europoje, o ypač Italijoje, šie diržai išpopuliarėjo ir tapo mados reikalu. Diržo modeliai nuo savo antikinių pirmtakų skyrėsi tik medžiaga, iš kurios buvo gaminami: diržus iš galvijų odos pakeitė metaliniai, sidabriniai ir auksiniai diržai. Geriausius diržus gamino Bergamo ir Venecijos amatininkai, - iš čia ir kilo Bergamo spynos ir Venecijos grotų metaforos.

Ilgainiui šie diržai tapo oficialiais moterų dorovės sergėjimo įrenginiais. Jais ne tik pavydūs vyrai apjuosdavo savo žmonas, bet ir tėvai noriai dėdavo lytinės brandos sulaukusioms dukroms. Šeimos garbe ir pasididžiavimu tapo informuoti būsimą dukros jaunikį, nuo kelių metų mergaitė nešioja tokį diržą. Raktą nuo diržo tėvai perduodavo jaunikiui vestuvių dieną. Vestuvės tradiciškai vykdavo nuotakos namuose, o po "paslaptingojo momento" jaunikis pranešdavo už durų lūkuriuojantiems tėvams ir svečiams, kad rojaus vartai tikrai buvo patikimai apsaugoti.

Skaistybės diržo istorija

Pirmieji įtaisai, saugantys moteris nuo seksualinių pagundų, atsirado Senovės Graikijoje. Vergėms būdavo uždedamas diržas iš dviejų juostų: pirmoji apjuosdavo taliją, antroji ėjo tarp kojų. Pagrindinis šio diržo tikslas būdavo apsaugoti belaisvę nuo nėštumo: nėščia vergė negalėdavo pakankamai produktyviai dirbti, o tai, savaime suprantama, nenaudinga jos šeimininkams.

Senovės graikų patirtis vėl prisiminta Viduramžiais. Manoma, kad tradiciją užrakinti moterį spyna pirmasis pradėjo vokiečių kilmės imperatorius. Kaskart išvykdamas už savo pilies ribų šis pavyduolis liepdavo kalviui apjuosti jo žmoną geležiniu diržu, kurį grįžęs pats nuimdavo.

Šis prietaisas išties priminė kankinimų įrenginį, jo konstrukciją sudarė keletas spynų, patikimai užrakinančių visą moters apatinę kūno dalį. Jame buvo tik nedidelė anga fiziologinėms būtinybėms. Deja, apie asmeninę higieną negalėjo būti nė kalbos. Vienintelį raktą prie savęs visada turėdavo pats šeimininkas - vyras.

Naujasis vokiečių monarcho išradimas patiko ir kitiems stipriosios lyties atstovams. Tad greitai visoje Europoje, o ypač Italijoje, šie diržai išpopuliarėjo ir tapo mados reikalu. Diržo modeliai nuo savo antikinių pirmtakų skyrėsi tik medžiaga, iš kurios buvo gaminami: diržus iš galvijų odos pakeitė metaliniai, sidabriniai ir auksiniai diržai. Geriausius diržus gamino Bergamo ir Venecijos amatininkai, - iš čia ir kilo Bergamo spynos ir Venecijos grotų metaforos.

Ilgainiui šie diržai tapo oficialiais moterų dorovės sergėjimo įrenginiais. Jais ne tik pavydūs vyrai apjuosdavo savo žmonas, bet ir tėvai noriai dėdavo lytinės brandos sulaukusioms dukroms. Šeimos garbe ir pasididžiavimu tapo informuoti būsimą dukros jaunikį, nuo kelių metų mergaitė nešioja tokį diržą. Raktą nuo diržo tėvai perduodavo jaunikiui vestuvių dieną. Vestuvės tradiciškai vykdavo nuotakos namuose, o po "paslaptingojo momento" jaunikis pranešdavo už durų lūkuriuojantiems tėvams ir svečiams, kad rojaus vartai tikrai buvo patikimai apsaugoti.

Nuotakos nekaltybė - visų amžių ir visų kraštų rūpestis

Nuotakos nekaltybė - visų amžių ir visų kraštų rūpestis. O štai Spartoj, Kretos saloje ir Senovės Romoje vestuvinių apeigų dalis buvo nuotakos pagrobimas, kurio tikslas - išprievartauti skaistuolę. Kai kuriais žmonijos istorijos periodais ši teisė, kitaip dar vadinama "senjoro teise", priklausė karaliams ir feodalams. Su nuotaka jie atlikdavo tai, ką pirmąją vestuvių naktį turėdavo atlikti teisėtas vyras.

Toks paprotys buvo gajus jau civilizacijos priešaušry - senovės Šumeruose. Viename epo apie šumerų karalių Gilgamešą epizode pasakojama, kad liaudis buvo labai nepatenkinta tuo, jog karalius tvirtai laikėsi papročio pirmasis nuplėšti būsimosios nuotakos garbę ir tik tada perduoti ją teisėtam vyrui.

Tokia praktika Europoje visuotinai gyvavo iki XI-XII amžiaus.

Suvaidinta nekaltybė

Vyrai visada nori būti pirmi savo moterims. Oficialioji statistika byloja, kad, tarkim Vokietijoje tai pavyksta tik 21 proc. stipriosios lyties atstovų.

Tačiau moterys jau nuo senų senovės įsigudrindavo suvaidinti nekaltybę. Šias gudrybes pasistengė aprašyti žinomas viduramžių gydytojas Avicena. Jo "Užrašai apie tikrus ir netikrus nekaltybės įrodymus" tapo geru vadovėliu prostitutėms, viešnamių motinėlėms, pirčių savininkams ir netgi kirpėjams. Būtent jie buvo tie "chirurgai", kurie nekaltybę praradusias merginas vėl paversdavo skaistuolėmis.

Tam, kad apgautum partnerį, pakakdavo į vaginą įgrūsti kraujyje išmirkytą kempinę. Lytinio akto metu penis ją prispausdavo ir "ištekėdavo" kraujas. Populiaru būdavo makštyje paslėpti mažytę žuvies pūslę, iš anksto pripildytą kraujo. Šie du būdai ir šiandien populiarūs tarp Tailando prostitučių. Čia tiesiog parduotuvėse parduodami šaldyti kamuoliukai su balandžių krauju.