Pirmoji jaunavedžių naktis

Legendos byloja, kad senovės graikų ir romėnų dievai aistringai medžiodavo gražuoles, stengdamiesi jas sugundyti.

Jie pasiversdavo ir baltu buliumi, ir aukso lietumi, ir gulbe, ir debesėliu...

Ar ne iš jų ir vyrų gudrybės vilioti merginas? Juk, tiesą sakant, vargu ar tarp jų atsirastų daug tokių, kurie merginai patartų... palaukti vedybinio pirmanakčio!

Vis tiek domina

Pirmoji jaunavedžių naktis!.. Vargu ar šiandien kultūringas žmogus jaunavedžių poros išdrįstų paklausti, ką jie galėtų pasakyti apie savo pirmanaktį. Ir ne vien todėl, kad tai labai intymu, bet ir todėl, kad jaunieji nepanorėtų šia tema kalbėtis.

Šiandien daugelyje pasaulio valstybių apie pirmąją jaunavedžių naktį jei ir pakalbama, tai tik prisiminus seną tradiciją.

Tai tik dviejų žmonių reikalas, jų paslaptis. Ir veltui mėgintume jaunimą graudenti. Kur kas svarbesnė problema – šeimos tvirtumas, nes jau pernelyg daug vaikų gyvena be tėvo, kuris tebėra gyvas...

Tačiau tai, kas nueina į praeitį, žmones visuomet domina: o kaip būdavo anksčiau? Koks buvo tradicijų tikslas?

Negalima sakyti, kad tai jau yra atgyvenusi tradicija. Ir šiandien dar esama šeimų, kurių vaikai išauklėti pagal griežtas dorovines tradicijas ir jų laikosi. Kas galėtų pasakyti, kad jos nėra priimtinos? Ar šiuolaikinei merginai nėra svarbu, kada ji taps nėščia (juk jokios apsaugos priemonės neduoda šimtaprocentinės garantijos)?

Gerai, jei partneris įsitikinęs, kad būtent tos gyvenimo draugės jam ir reikia. O jei ne? Vedybos „iš reikalo" visais laikais kėlė ir tebekelia abejonių dėl šeimos tvirtumo.

Visų akivaizdoje

Viduramžiais daugelyje tautų pirmoji jaunavedžių naktis būdavo vieša. Tokio „komforto" kaip atskiras miegamasis, naktiniai marškiniai ar pižama tada niekas nežinojo. Namuose guolis būdavo bendras, tad ir pačios intymiausios paslaptys neegzistavo.

Prancūzijos karalius Karolis VII su žmona Ana savo pirmanaktį turėjo praleisti šešių liudininkų – žymių Reino piliečių – akivaizdoje, vos dengiami lovos baldakimo šilko.

Žymusis užkariautojas Čingischanas savo vestuvių naktį, nesuvaldydamas aistros savo sutuoktinei Bertai, puotos metu pradėjo vaikytis ją tarp svečių ir išžagino visų akivaizdoje.

Keičiasi papročiai

Tačiau nuo XV amžiaus Europoje požiūris į jaunų žmonių dorovę visiškai pakito. Merginos skaistybė tapo visuomenės dėmesio objektu (beje, kalbama, kad dabar kai kuriose šalyse vėl tai tampa dorovine vertybe).

Nesvarbu, ar ji buvo iš paprastų žmonių, ar karališkos giminės. Nors viešo jaunųjų pirmanakčio stebėjimo tradicijos neliko, tačiau įrodinėti merginos nekaltybę ilgai buvo svarbu.

Apie tai liudydavo... viešai iškabintos jaunavedžių lovos paklodės. To neišvengė net Ferdinandas Aragonietis ir jo žmona Izabelė (XV a).

Beje, tokia tradicija, kelianti vyrų pasididžiavimą, išliko iki šių dienų kai kuriuose Graikijos, Ispanijos, Portugalijos kaimuose. Tokie „ženklai" gelbsti jaunus žmones nuo apkalbų.

Stresas ar linksmybės?

Nykstant jaunavedžių pirmosios nakties viešumui, vestuvių papročių dėmesys šiai „svarbiai apeigai" neatslūgo. Iki šių dienų yra išlikęs paprotys su šia vestuvių dalimi sieti, kurti visokį humorą, linksmybes. O iš tikrųjų ir tai yra atkeliavę iš senovės, perduodama gyvu žodžiu iš kartos į kartą.

Pavyzdžiui, XVII a. gyvavo tradicija greta jaunųjų miegamojo skirti kambarius jaunajam ir jaunajai, kur jie pabrolių ir pamergių padedami pasirengdavo vestuvių guoliui. Tame pasirengimo procese buvo daugybė išradingo humoro. Pagalbininkai, užuot padėję, stengdavosi sudaryti kuo daugiau keblumų, kad tas pasirengimas užsitęstų, būtų įsimintinas - tai jaunojo naktinių marškinių rankoves surišdavo, tai jaunajai į plaukus kuo daugiau segtukų pripainiodavo, tai to miegamojo raktą kur nors pradangindavo. Taip savo guolį jaunieji pasiekdavo visiškai nualinti.

Bet ir tai dar būdavo ne viskas. Vos užsiverdavo miegamojo durys, išradinga kompanija tuoj pradėdavo traukti humoristines dainas, duoti „praktinius patarimus". Tad jauniesiems tas pirmanaktis taip ir praeidavo bendrame triukšme, be intymaus suartėjimo.

Tokios tradicijos Europos šalyse išliko populiarios iki XIX a. Beje, jos neišnykusios ir šiandien, tik įgavusios ramesnį, kultūringesnį pobūdį.

Naujos formos

Lygindami Europos ir Afrikos tautų jaunavedžių pirmanakčio tradicijas, mes, europiečiai, žinoma, teigsime, kad mūsiškės kultūringesnės.

Tiesą sakant, tai priklausys nuo to, kiek mes sugebėsime suprasti kitų tautų tradicijas, gyvenimo būdą. Ar gali, pavyzdžiui, europiečiai turėti vienodą požiūrį su afrikiečiais į žmogaus kūno nuogumą?

Afrikiečiui tą požiūrį suformuoja gamta, mums – civilizacija, mada. Tačiau tai visai nereiškia, kad afrikiečių tradicijos yra nekultūringos. Daugelio Afrikos tautų jaunavedžių pirmanaktis taip pat vyksta gamtoje.

Tai naktis, kai skamba gražiausia liaudies muzika, subtilūs eilių posmai, lyriškos dainos. Pavyzdžiui, Jemene tokią naktį, kurią čia įprasta vadinti Penktadienio naktimi, prabyla netikėčiausi liaudies instrumentai, šokami ritualiniai šokiai, o intymusis aktas vyksta čia pat, visų akivaizdoje...

Indijoje nuo seno gyva tradicija sužadėti mergaites (dažnai ir su triskart vyresniu vyriškiu) dar vaikystėje.

Todėl ir pirmanakčio jaunajam tenka gerokai palaukti. Jis stengiasi savo būsimąją pamažu prisipratinti švelnumu, dėmesingumu. Jo sugebėjimai ir lemia, kokia bus pirmoji naktis.

„Arši kova"

Indonezijoje jaunajam pirmąją naktį tenka gerokai pakariauti. Mat čia yra sena tradicija, kad jaunoji turi neleisti jo prie savęs. Šis turi pasigalynėti net tiek, kad liktų kovos ženklų – įbrėžimų, kraujosruvų ar mėlynių. Sudraskyti, krauju aptaškyti jaunojo balti drabužiai.

Tačiau tai - ne nekaltybės, o „aršios kovos" kraujas. Taip įrodoma, kaip mergina brangina savo nekaltybę.

Šioje šalyje jaunasis tik antrąją naktį įgyja teisę nakvoti jaunavedžių miegamajame. Bet... tik nakvoti, ir nieko daugiau.

Jaunosios kambaryje susirenka pamergės, kurias reikia papirkti dovanomis, kad šios paliktų laisvą „kovos lauką". Bet ir tai dar ne viskas: jaunasis „užkariavimui" turi paskirti ne vieną naktį, kol pasiekia pergalę. Po pirmosios nakties jis gali likti net jaunosios veido nepamatęs!

Liudytojų pastiprinimas

Kinijoje iki revoliucijos merginos veidas taip pat buvo slepiamas iki pirmanakčio. Jis vykdavo specialiai prie jaunosios namų pastatytoje palapinėje, kurioje tilpdavo ir liudytojai – draugai. Iš tos palapinės jaunieji negalėdavo išeiti tris paras. Maisto jiems atnešdavo artimieji.

Pagal seną legendą tokie pirmanakčio papročiai išvaikydavo negeras dvasias, apsaugodavo nuo nužiūrėjimų, lemdavo greitesnį apvaisinimą.

Tačiau dar ir po to „trigubo" pirmanakčio jaunieji vis tiek neturėjo teisės gyventi kartu: kiekvienas grįždavo į savo namus, o gyventi kartu nuolat pradėdavo tik gimus pirmajam kūdikiui. Tad pirmanaktis jauniesiems šioje šalyje tikrai buvo labai lemtingas.

Atsiminimuose neliks

O kai kurios Afrikos gentys neigiamai žiūri į merginos nekaltybę. Jei ji prieš vedybas nesugeba pasimylėti bent su tuzinu vyriškių, net gali būti išvaryta iš kaimo. Jau nekalbant apie tai, kad ją kas nors ves. Todėl merginos yra priverstos tykoti nevedusių (!) vyrų, grįžtančių iš darbo laukuose, kalnuose, kad galėtų kuo greičiau sukaupti savo vertės įrodymų. Todėl kaimuose apie tuos santykius kalbama viešai, kaip apie garbingą reiškinį.

Kai mergina pagaliau išteka, būna aišku, kad jau yra pasimylėjusi su visais nevedusiais savo išrinktojo broliais ir draugais. Nė nebandyk toje gentyje prabilti apie pirmanaktį! Kas jį atsimins?..

Parengė
Vetusta Prišmantienė