Intymios vietos

Moters charakteris visuomet buvo, yra ir bus paslaptis. Italų specialistai, tyrinėjantys seksualinius santykius, teigia, kad apie kiekvienos moters charakterį galima spręsti iš jos krūtinės. Štai seksologas Pjero Lorencionis teigia, kad moters krūtinė gali daug daugiau papasakoti apie moters asmenybę nei, tarkim, Zodiako ženklas. Todėl galima sakyti, kad moters krūtinė, ypač apnuoginta, yra jos sielos veidrodis. Kad mokslininko darbas būtų labiau suprantamas, jis moterų krūtis suklasifikavo palygindamas jas su vaisiais. Moliūgas. Moteris su didele, apvalia krūtine, primenančia moliūgą, mėgsta gerai pavalgyti, nori, kad ją lepintų, dievintų, tačiau seksas jai nėra svarbiausias dalykas. Seniau moterys su tokiomis krūtinėmis buvo laikomos motiniškumo simboliu. Ananasas. Graži, ovalo formos krūtinė būdinga moterims, siekiančioms karjeros, tačiau širdyje išliekančioms romantikėmis. Tokios moterys paprastai būna labai ištikimos. Užkariauti moters-ananaso širdį nėra paprasta. Vynuogė. Tvirta ir atsikišusi į priekį krūtinė – tai požymis, kad su šia moterimi lovoje yra ką veikti. Tokios moterys gali atrodyti erotiškos, bet iš tiesų jos yra kuklios ir drovios namisėdos. Sekse jos vertina švelnumą.

Net ir tuomet, kai mados pasaulyje viešpatavo perdėtas laibumas, daugeliui moterų (o ir vyrų) netrukdė manyti, kad mažos krūtys - tai didžiausia nelaimė, kokia tik jas gali ištikti. Jaunos ir pagyvenusios, aukštuomenės damos ir neturtingos tarnaitės, kurioms gamta pagailėjo iškilaus biusto, įvairiais būdais stengėsi jį pasididinti. Jų slaptu troškimu netruko pasinaudoti apsukrūs verslininkai, siūlantys kremus, losjonus, paslaptingus miltelius, stimuliuojančius krūtų augimą. Moterys juos gėrė, trynė kūną, tačiau nuo to didėjo tik prekeivių piniginė, o ne krūtys. Paskui buvo sugalvoti specialūs prietaisai, padedantys įgauti arba grąžinti ankstesnį krūtų stangrumą. Tačiau ir jų poveikis buvo trumpas, nustojus masažuotis, kūnas dar labiau suglebdavo. Kur kas geriau visuomenėje buvo įvertintos dirbtinės krūtys. XVIII amžiaus pirmojoje pusėje, kai moterys pradėjo vaikščioti pusnuogės ir viešai rodyti kūno grožybes, dirbtinės krūtys buvo nepaprastai svarbus atributas, jų paklausa buvo itin didelė. Iš pradžių jos buvo daromos iš vaško, vėliau iš kūno spalvos odos, ant kurios buvo nupieštos gyslelės. Tam tikra spyruoklė leido krūtims ritmingai kilnotis. Tokie "šedevrai", sudarantys tikrų, be to, labai gražių ir tobulų, krūtų iliuziją, brangiai kainavo, bet damos, siekdamos patraukti vyrų dėmesį, buvo pasiryžusios kęsti ir baisesnius dalykus. Tūkstančiai merginų, mėgdžiodamos moters krūtinės idealą, į užantį kišo fetrą ir kempinę, o atsiradus plastikui, panaudojo ir šį - suformuota šieno kupetos pavidalu krūtinė plūduriavo it sava.

Nedidelė, stangri, putli, grasinanti perplėšti korsetą - krūtinės idealas, kokį sukuria žmonės, nuolat kinta, moters kūno apvalumai kiekvienoje epochoje vertinami skirtingai. Rokoko laikų moteris su krūtine, primenančia vos išsiskleidusį žiedą, grakšti, trapi, panaši į žavią porceliano statulėlę. Paskui, vyrų akimis, paklausesnė buvo apvalaina, stambia Ariadnės krūtine. Tai ypač akivaizdu pažvelgus į to meto dailininkų paveikslus - moters krūtys tarsi nėščios, pritvinkusios pieno, moteris motina dažnai vaizduojama su kūdikiu. Stambios krūtys didžiausiu grožiu buvo laikomos labai ilgai, ir nesunku spėti, kodėl - jos greičiau krinta į akis, vyrai, į jas panėrę galvą, jaučia didelę palaimą. Visai nesvarbu, ar toji moteris su drabužiais, ar nuoga, nuo jos visada dvelkia jėga, kuriai sunku atsispirti. Tačiau kai kūno malonumai darėsi vis subtilesni, kai tvirtumo ir sveikatingumo vietą užėmė visa, kas yra rafinuota, tas kunkuliuojantis gyvybės šaltinis darėsi vis labiau atstumiantis, pirmenybė pradėta teikti mažai krūtinei.