Nobelio premijos laureato romanas – eilinis?
Praėjusią savaitę Švedijos akademija Pietų Afrikos rašytoją Johną Maxwellą Coetzee (Džoną Maksvelą Kutzę) paskelbė 2003 metų Nobelio literatūros premijos laureatu. Akademijos pareiškime sakoma, kad rašytojo kūriniai pasižymi puikia kompozicija, turiningais dialogais ir analitiškumu. Taip pat pabrėžiama, kad J.M.Coetzee negailestingai kritikuoja griežtą Vakarų civilizacijos racionalizmą ir dirbtinę moralę. Viena garsiausių J.M.Coetzee knygų „Nešlovė” pernai buvo išleista lietuviškai. Šis kūrinys 1999 metais autoriui antrą kartą pelnė vieną prestižiškiausių – Bookerio – premiją. J.M.Coetzee yra pirmas rašytojas šią premiją gavęs du kartus. „Nešlovėje” J.M.Coetzee pasakoja apie 52 metų komunikacijos studijų profesorių Davidą Lurie, dėstantį Keiptauno universitete. Profesorius pamilsta vieną iš savo studenčių, kuri jį apkaltina seksualiniu priekabiavimu. D.Lurie apsvarstomas viešajame universiteto tribunole, kuris pareikalauja, kad profesorius viešai atsiprašytų, pasmerktų savo elgesį ir atgailautų, tačiau jis atsisako tai padaryti ir yra išmetamas iš darbo. Tuomet jis išvyksta pas savo dukterį, gyvenančią kaime. Profesorius ir jo dukra yra baltieji, o visi aplink – juodieji. Dabartinėje postapartheidinėje Afrikoje yra didelis konfliktas tarp juodųjų ir baltųjų: juodieji atgavę laisvę ir baltieji turi tarsi atgailauti už visą blogį, anksčiau padarytą vietiniams gyventojams. Profesoriaus duktė visą savo gyvenimą paskiria tam, kad atpirktų savo protėvių padarytas kaltes.