Vyrai - moterų auklėjimo produktas?

Vien dėl komercinių tikslų nerašysiu apie tai, kokios moterys nuostabios, kaip su jomis malonu. Žinau, kad vyrams patinka, kai į moterų daržus mėtomi nešlifuoti akmenukai. Todėl dėl vyriško solidarumo apie jas ir save pakalbėkime ciniškai, bet teisingai.

Ištekėjusios moterys — keistos kaip Pikaso paveikslai. O netekėjusios iki 25-erių metukų —  išvis nesuprantamos ir pilnos poreikių. Kai sukanka tie 25-eri, jos supranta, kad yra mažai kam reikalingos, tad pradeda apsimetinėti nuoširdžiomis darbščiomis bitutėmis, bet tokia vaidyba joms nelabai sekasi. Jau praeito šimtmečio pabaigoje jos taip suįžūlėjo, kad dabar nebenori būti šeimos židinio kurstytojomis, o kursto aistras, šeimyninius ir tarpvalstybinius konfliktus. Velnias, ir kur žiūrėjo mūsų seneliai, kai ta visa betvarkė prasidėjo?

Jos nori, kad vyras temptų gyvenimo jungą, kad vykdytų visus nurodymus, o jei elgiesi ne taip, kaip norima, tampi girtuokliu, niekšu, tinginiu, nevispročiu. Žodžiu, ne vyru moterų kompanijoje. Įžūlu!

Ne, tikrai nejaučiu neapykantos moterų giminei, man tik nepatinka įsakmus bendravimas. Ir visai neįdomu, jei kas nors dabar murma: „Pats dėl visko kaltas, nes kaip pasiklosi, taip ir miegosi“ ar panašiai. Murmėti galima kiek nori, galima rūpintis ir stengtis, tačiau rezultatas bus toks pat. Nes jos nesugeba analizuoti to, kas joms vyksta, jos gyvenime vadovaujasi tik emocijomis: „Noriu to pačio ir taip pat kaip štai ta „mimra“.“ Pati tu „mimra“!

Tai kodėl dauguma vyrų nieko nenori pakeisti savo gyvenime? Elementaru. Todėl, kad juos pagal savo poreikius išauklėjo tos pačios moterys. Mokykloje auklėjo moterys, vaikų darželyje — moterys, universitete — moterys. O koks bus vyras, jeigu jį visą gyvenimą auklėja silpnoji lytis? Vyrai — moterų auklėjimo produktas, o moterys guodžiasi, kad tikrų vyrų nėra. Svaigstu nuo tokio absurdo. Gal, mielosios, blogai auklėjote?

Nejaučiu neapykantos moterims, paprasčiausiai be jų negaliu, o su jomis — sudėtinga.