Ar pirmasis kartas būna skausmingas?

KLAUSIMAS: mano geriausia draugė vakar prarado nekaltybę. Ji sakė, kad pirmasis kartas buvo nepaprastai skausmingas ir kad ji ilgai kraujavo. Norėčiau sužinoti, ar pirmasis kartas išties būna skausmingas, ir ar galima kaip nors sumažinti skausmą. Ar skauda mažiau po pirmojo karto? ATSAKYMAS: tokius klausimus sau užduoda kiekviena mergina. Džiaugiamės, jog išdrįsai to paklausti garsiai. Greičiausiai jau žinai, kad tarp makšties ir makšties prieangio yra mergystės plėvė – plona gleivinės raukšlė, kurią sudaro plona skaidulinio jungiamojo audinio plėvė. Jei merginai būna mėnesinės, mergystės plėvė jau yra atsivėrusi – kitaip kraujas neišbėgtų. Jei ji naudoja tamponus, ertmės dydis dažniausiai prilygsta pirštui. Kuo jaunesnė mergina, tuo mažesnis atsivėrimas, būtent todėl ir nerekomenduojama tokio amžiaus santykiauti. Galima pažeisti lyties organus. Žemiau skaitykite informaciją merginoms, pasiruošusioms pirmajai sueičiai. Mūsų galva, mergina neturėtų mylėtis, jei ji nėra tikra dėl pirmojo karto ar dėl savo partnerio jausmų. Mergina turėtų būti emociškai, fiziškai pasiruoši suartėti. Daugeliu atveju esamas mergystės plėvės atsivėrimas nėra pakankamai didelis peniui, todėl varpai patenkant į makštį, plėvės audinys plyšta. Aktas būna skausmingas, jo metu pasirodo kraujas, net jei partneris yra labai švelnus. Ginekologas, nuskausminęs makšties prieangį, gali padidinti mergystės plėvės atsivėrimą.

Skaistybės diržo istorija

Sexy woman window (6)

Venecijos grotos, Bergamo spyna... Jei manote, kad tai - architektūrinių detalių pavadinimai, tai klystate. Tačiau tikriausiai visiems žinomas kitas šio prietaiso, palikusio ryškų pėdsaką žmonijos istorijoje, pavadinimas - nekaltybės diržas. Pirmieji įtaisai, saugantys moteris nuo seksualinių pagundų, atsirado Senovės Graikijoje. Vergėms būdavo uždedamas diržas iš dviejų juostų: pirmoji apjuosdavo taliją, antroji ėjo tarp kojų. Pagrindinis šio diržo tikslas būdavo apsaugoti belaisvę nuo nėštumo: nėščia vergė negalėdavo pakankamai produktyviai dirbti, o tai, savaime suprantama, nenaudinga jos šeimininkams. Senovės graikų patirtis vėl prisiminta Viduramžiais. Manoma, kad tradiciją užrakinti moterį spyna pirmasis pradėjo vokiečių kilmės imperatorius. Kaskart išvykdamas už savo pilies ribų šis pavyduolis liepdavo kalviui apjuosti jo žmoną geležiniu diržu, kurį grįžęs pats nuimdavo. Šis prietaisas išties priminė kankinimų įrenginį, jo konstrukciją sudarė keletas spynų, patikimai užrakinančių visą moters apatinę kūno dalį. Jame buvo tik nedidelė anga fiziologinėms būtinybėms. Deja, apie asmeninę higieną negalėjo būti nė kalbos. Vienintelį raktą prie savęs visada turėdavo pats šeimininkas - vyras. Naujasis vokiečių monarcho išradimas patiko ir kitiems stipriosios lyties atstovams. Tad greitai visoje Europoje, o ypač Italijoje, šie diržai išpopuliarėjo ir tapo mados reikalu.

Kada atsisveikinti su nekaltybe?

Pirmą kartą pasimylėti vertėtų tada, kai iš tiesų to nori, o ne tada, kai kažkas jau negali tverti ir tiesiog tempte tempia tave į lovą. Dalis jaunų žmonių „stačia galva" puola į ankstyvų lytinių santykių sūkurį, nė nepamąstydami, kad vėliau tai gali pasirodyti klaida. Jei nekaltu pavadinsime žmogų, nepatyrusį lytinio akto, formaliai būsime teisūs, tačiau nepaisysime daugybės alternatyvų. Kokių? Seksas – ne vien sueitis, tavo nekaltybė – tai ne tik fiziologinė savybė ar koks „trūkumas". Nekaltybės praradimas – svarbus gyvenimo įvykis, juk pirmas kartas būna vienintelis. Skaistybė tai jausmų ir patirčių kompleksas. Tai ir drovumas, ir aistra, ir kuklumas, ir seksualumas, tai viltys lūkesčiai, svajonės... Žinoma, tau tikriausiai tai mažai ką sako. Daugelis bendraamžių tik ir laukia, kada galės pasityčioti iš „neliestų", „neimtų", „nepatyrusių", „skaistuolių"... Jei tebesi nekaltas ar nekalta, tai nereiškia, kad nieko neišmanai apie santykius, meilę, draugystę, brandą. Skaistumas nėra trūkumas ar garantas, kad visą gyvenimą liksi naivus/-i... Tai nereiškia, kad esi mažiau protingas/-a ar patrauklus/-i. Kad ir kokios būtų tavo pažiūros, seksualinė orientacija ar patirtis, net jei nesi „kaltas" vertėtų pasiskaityti apie saugų seksą ir seksą apskritai. Žinios – galia, jos suteikia dvasios ramybės ir stiprybės. Reikėtų apie viską bent šiek tiek nusimanyti – pradedant kontracepcija, baigiant įstatymais apie nepilnamečių išnaudojimą ar seksualinę prievartą...

Mergystės plėvės atkūrimas – tai jau įmanoma!

Mergystės plėvės atkūrimo istorija siekia tolimą praeitį. Tai savaime suprantama, nes regionų, kur nuotakos turėjo būti nekaltos (šis dažnai vartojamas terminas diskutuotinas – koks teismas nustatė moterų kaltes?), yra gerokai daugiau negu tokių vietų, kur į žmonas buvo imamos ne mergaitės, o moterys. Senovėje žiniuonės atkurdavo plėvę naudodamos adatą ir ožkų ar kitų gyvulių plėvę. Buvo galima keliauti į Kiprą, Pafoso miestą. Pasak legendos, šiame mieste yra maudykla, kurioje išsimaudžiusi po aistringų meilės žaidimų meilės deivė Afroditė vėl tapdavo nekalta.Šiandien, progresui nestovint vietoje, anatominiai pakitimai taisomi himenoplastikos operacijų metu. Kol kas šis metodas neturi konkurentų, nes nesunkiai leidžia net pačiai didžiausiai pasileidėlei, nusprendusiai keisti gyvenimo būdą, vėl tapti mergaite. Pirmą tokią operaciją 1962 metais italų chirurgas Bernulas atliko savo dukrai, o po metų 35 000 Europos moterų vėl tapo nekaltos. Jei tik turi už ką, šiandien mergaite gali tapti bet kuria moteris. Amerikos plastikos chirurgų asociacijos duomenimis, vaginalinė chirurgija, įskaitant ir himenoplastiką, yra viena iš sparčiausiai besivystančių plastikinės chirurgijos sričių. Ginekologai reklamuoja himenoplastiką visais įmanomais būdas, tad nenuostabu, kad verslas klesti. Žmonės, ypač moterys, nori būti gražūs, apgauti amžių, kitus žmones ir susigrąžinti tai, kas kartais prarandama dėl kvailumo ar nežinojimo.

Kaip žvaigždės prarado nekaltybę...

Didžiosios pasaulio pramogų verslo žvaigždės nenoriai, bet prisipažįsta, kada ir su kuo jos prarado savo vienintelę, saugotą (arba nelabai) nekaltybę ir pirmą kartą paragavo meilės malonumų. Madona - "Aš praradau nekaltybę anksčiau nei mano draugės. Vaikino vardas buvo Raselas. Tiesiog buvo smalsu sužinoti, kas tai yra seksas, apie kurį taip daug šnekama. Ir prisipažinsiu, kad nenusivyliau. Liūdina tik tai, kad vyras, su kuriuo pirmą kartą mylėjausi, dabar yra pats paprasčiausias žmogus, kokių yra milijonai: vedęs ir turi du vaikus." Briusas Vilis - "Mano pirmoji seksualinė patirtis atsitiktinai buvo sėkminga. Būdamas 14-os dirbau tarnautoju viename motelyje Niu Džersyje. Ten pat dirbo ir mano bičiulis, kuris mėgo rengti vakarėlius. Kartą viename jų atkreipiau dėmesį į vieną labai simpatišką lėlytę, kuri, tiesa, atrodė vyresnė už mane. Negalėjau patikėti savo laime, kai ji priėjo prie manęs. Taip mes ir susipažinome. Tuomet viskas klostėsi daug greičiau nei aš galėjau tikėtis. Mes nusileidome į rūsį ir mylėjomės tarp švarios patalynės kalnų. Prisipažinsiu, kad tai - įsimintiniausias įvykis mano gyvenime." Dastinas Hofmanas - "Man tuomet buvo 15-a su puse. Jos vardas - Barbara. Tai nutiko, kai mano vyresnysis brolis Ronis Kalėdoms grįžo namo atostogų iš karo Korėjoje. Jis surengė vakarėlį, o tėvai dėl to netgi išvažiavo iš namų. Pačiame vakarėlio įkarštyje prie mano brolio kambario durų susirinko visas būrys vaikinų, ir aš paklausiau, kas čia vyksta."

Pirmoji jaunavedžių naktis

Pirmoji jaunavedžių naktis!.. Vargu ar šiandien kultūringas žmogus jaunavedžių poros išdrįstų paklausti, ką jie galėtų pasakyti apie savo pirmanaktį. Ir ne vien todėl, kad tai labai intymu, bet ir todėl, kad jaunieji nepanorėtų šia tema kalbėtis. Šiandien daugelyje pasaulio valstybių apie pirmąją jaunavedžių naktį jei ir pakalbama, tai tik prisiminus seną tradiciją. Tai tik dviejų žmonių reikalas, jų paslaptis. Ir veltui mėgintume jaunimą graudenti. Kur kas svarbesnė problema – šeimos tvirtumas, nes jau pernelyg daug vaikų gyvena be tėvo, kuris tebėra gyvas... Tačiau tai, kas nueina į praeitį, žmones visuomet domina: o kaip būdavo anksčiau? Koks buvo tradicijų tikslas? Negalima sakyti, kad tai jau yra atgyvenusi tradicija. Ir šiandien dar esama šeimų, kurių vaikai išauklėti pagal griežtas dorovines tradicijas ir jų laikosi. Kas galėtų pasakyti, kad jos nėra priimtinos? Ar šiuolaikinei merginai nėra svarbu, kada ji taps nėščia (juk jokios apsaugos priemonės neduoda šimtaprocentinės garantijos)? Gerai, jei partneris įsitikinęs, kad būtent tos gyvenimo draugės jam ir reikia. O jei ne? Vedybos „iš reikalo" visais laikais kėlė ir tebekelia abejonių dėl šeimos tvirtumo. Viduramžiais daugelyje tautų pirmoji jaunavedžių naktis būdavo vieša. Tokio „komforto" kaip atskiras miegamasis, naktiniai marškiniai ar pižama tada niekas nežinojo. Namuose guolis būdavo bendras, tad ir pačios intymiausios paslaptys neegzistavo.

60 santuokos metų - su skaistybės įžadais

Norint išsaugoti tvirtą santuoką, seksas, pasirodo, visai nebūtinas. Kad tai - ne tušti žodžiai, gali patvirtinti 60 bendro gyvenimo patirtį turintys Panemunėlio kaimo (Rokiškio raj.) gyventojai Augustas ir Kazimiera Kulbiai. Kitąmet 100-ąjį jubiliejų švęsiantis A.Kulbis - vyriausias seniūnijos gyventojas. Kartu su penkeriais metais jaunesne žmona gyvenantis senolis tik pečiais gūžtelėjo paklaustas, kokia jo ilgaamžiškumo paslaptis. Tuo tarpu K.Kulbienė buvo atviresnė. Ji tikino puikiai žinanti ne tiktai ilgo gyvenimo, bet ir jų santuokos patvarumo receptą. „Mes ir gyvi iki šiol, ir kartu esame todėl, kad gyvename kaip brolis ir sesuo",- paaiškino K.Kulbienė. Tokia santuoka visiškai patenkintas A.Kulbis prasitarė, kad gailisi tik vieno dalyko: „Reikėjo kokį vaiką pasiimti ir užsiauginti".

Žilosios senovės ir mūsų dienų vaidilutės

Jei kas yra daugiau keliavęs po Lietuvą, be abejo, žino, kad ne vienoje vietoje dar ligi šių dienų yra užsilikę vietovardžių, vadinamų Alka, Alkaviete, Alkos kalnu. Žodis „alkas", „elkas" reiškia šventą vietą. Tokiomis šventomis vietomis vadinami ne tik kalnai, bet kartais ir pieva, laukas, ežero iškyšulys, sala, viensėdis, kaimas, senkapis. Daugiausia jų užtinkama Žemaitijoje, mažiau Vakarų Lietuvoje ir visai nedaug Rytų Lietuvoje. Latvijoje jie vadinami „Elka kalni". Tai aukų vieta, kurioje įvairiomis progomis būdavo aukojamos su senojo lietuvių tikėjimo, ypač su mirusiųjų kultu susijusios aukos. Krikščionybei įsigalėjus, tokios vietos greitai pradėjo nykti ir dažniausiai liko tik vietovardis. Alkose – šventuose miškeliuose, kaip liudija ir istoriniai šaltiniai, ir senų žmonių pasakojimai, senovėje žmonės degindavę jaučius, avinus, ožius ir kitus gyvulius. Su tokiomis vietomis susijusios mūsų žilos senovės šventos ugnies saugotojos – vestalės, vaidilutės. Tose senojo tikėjimo šventose vietose greta žynių, vaidilų būdavo ir mergaičių šventai ugniai saugoti. Jos turėjo būti skaisčios. Nusikaltusios būdavo žiauriai baudžiamos – užkasamos į žemę gyvos, sugildinamos gyvatėmis ir pan. Tokią vaidilutę iš Palangos šventyklos, kaip liudija mūsų sakmės, pagrobęs kunigaikštis Kęstutis.

Nekaltybė buvo laikoma dideliu merginos trūkumu

Senovėje buvo tautų, kurios negerbė skaistuolių. Kuo daugiau meilės nuotykių turėjo Šiaurės Amerikos moterys, tuo daugiau aplink jas sukiojosi gerbėjų. Ten su panieka buvo nusigręžiama nuo nekaltos merginos, nes nekaltybė buvo laikoma dideliu merginos trūkumu, liudijančiu jos negrožį. Balearų salose vyras pats paskutinis mėgaudavosi savo nuotaka: iki jo iškilmingoje ceremonijoje dalyvaudavo pažįstami, namiškiai ir visi giminaičiai; labai keistai ir įtartinai atrodytų elgesys vyro, prieštaraujančio tokiai eilės tvarkai. Tokio papročio buvo laikomasi ir Islandijoje, jo prisilaikė ir egiptiečių gentys, kuriose pusnuogė nuotaka po vestuvių ceremonijos pasišalindavo su kiekvienu ir nuo kiekvieno užtai gauna dovanų.

Skaistybės diržai - vyrams

Neuro dizainas: paprastumo principas

Ar ryšis lietuviai tokius diržus dėvėti? O gal reikia klausti, ar jau dėvi? Apie lietuvių liaudies dainose apdainuotą, grožiniuose kūriniuose aprašytą nekaltybę, skaistumą seniau buvo galima suprasti tik iš subtilių užuominų, nutylėjimų, tačiau šiandien šia tema mielai diskutuojama viešai. Kai kuriuose internetiniuose portaluose net siūloma užsisakyti geriausių ištikimybės sergėtojų – skaistybės diržų. Jie skirti ir moterims, ir vyrams. Seniau apie seksualinį auklėjimą kalbėta iš tiesų labai mažai. ,,Tai buvo paslaptis, prie kurios prisiliesti nevalia. Apie tai nekalbama, nes dorovinis auklėjimas buvo paremtas senaisiais papročiais ir tikėjimu. Užsimenama buvo nebent nebaigtais posakiais, palyginimais, kunigo žodžiais. Nekaltybės saugojimas buvo tapęs viena iš gyvenimo normų. Buvo sakoma - Dievas tave mato ir jis tave nubaus. Bet būdavo visko: ir prie klėtelės, ir į klėtelę įėjus. Juk ne apie vieną ir ne apie dvi veronikas rašyta", - sakė V. Jankūnaitė. Kaip žinia, jausmams užvaldžius tiek seniau, tiek ir dabar, ne visada viršų paima protas. Skirtumas tik toks, kad seniau tiek merginai, tiek visai jos giminei tai būtų reiškę gėdą. Šiandien dėl to niekas per daug sau galvos nesuka. ,,Kitaip ir negali būti, laikmetis keičia tradicijas ir nusistovėjusias normas", - tvirtino etnologė. Seniau žmogus taip gerai savęs nepažino, gal todėl daugiau visko bijojo, stengdavosi neišsiskirti iš kitų, neapsijuokti.

Skaistybės diržai vyrams

Pirmieji skaistybės diržai vyrams atsirado Anglijoje XIX a. pab., tačiau paplito tik prieš kelerius metus. Apie juos garsiai prabilta tik 2002 m., nagrinėjant Henriko Firšmeno bylą. Garsų Zalcburgo advokatą apkaltino seksualiniu priekabiavimu darbe ir padavė dėl to ieškinį teismui. Tuomet Henriko žmona pareiškė, jog įtarimai seksualiniu priekabiavimu neturi jokio pagrindo, mat jos vyras jau dvejus metus dėvi specialų ištikimybės diržą. Teismui buvo pateiktas išties padėvėtas diržas, o ekspertai nustatė, kad jį dėvėjo būtent ponas Firšmenas. Taip diržas išgelbėjo advokato karjerą ir garbę. Manoma, kad dabar apsijuosę skaistybės diržais į darbą įvairiose Europos įstaigose eina apie 30 tūkst. vyrų. Sutuoktiniai taip mano galį apsisaugoti ne tik nuo neištikimybės, bet ir nuo AIDS, juk nereikšmingas nuotykis gali tapti lemtingas. Tokiose šeimose skaistybės diržą dėvi ir moterys. Pirmieji skaistybės diržus pradėjo dėvėti “alfonsai”. Gerai uždirbančios vakarietės, sekso paslaugoms samdydamos vyrus iš besivystančių šalių, norėjo žinoti, už ką moka. Per mėnesį mokėdamos 500 eurų algą jos nenorėjo, kad kažkas tuo pačiu naudotųsi nemokamai, juolab nepageidavo rizikuoti savo sveikata. Tad lengvo gyvenimo mėgėjai turėjo susitaikyti su apribojimais. Patyrę “alfonsai” patarinėja pradedantiesiems reikalauti, kad būtų nupirkti brangesni, plastikiniai, skaistybės diržai, tuomet nesuskamba signalas praeinant patikrinimą metalo detektoriumi parduotuvėse bei aerouostuose.

Nekaltybės aktualumas trečiajame tūkstantmetyje (2 dalis)

Kas tapo fizine siena tarp reakcingojo islamo ir pavojingų bedieviškų Vakarų? Ar tai gali būti musulmonai, mėginantys apsaugoti save nuo viso blogio, apsistatydami uždengtais moterų kūnais? Ar jų pačių reikšmingumas bus pažeistas pajutus, kad jų bendruomenės skaistybė sukompromituota? Ar todėl jaunų merginų šeimų nariai žudo jas įtarę, kad jos riba (jų riba) buvo pažeista įsilaužėlio? Vėlgi neturiu jokių empirinių duomenų šioms mintims paremti, bet vėl man įdomu. Baimė, instinktyvus siaubas dėl užteršimo, išniekinimo: toks gėdingas, toks negarbingas, toks netoleruotinas, kad šios problemos sprendimas turi būti galutinis ir neatšaukiamas. Jaunos musulmonės kartkartėmis išleidžiamos į viešumą. Jokio viešo balso, bet ar jų, uždangstytais veidais, buvimas prekyvietėje nėra regima uždanga nuo tų įsivaizduojamų godžių maldaujančių vakariečių akių? Problema galbūt ta, kad uždanga iš audinio, iš kūno taip lengvai perplėšiama pusiau. Kad išlaikytų tikrumą savo paties reikšmingumu, jis turi būti dar atidesnis, dar budresnis, ir net pasiryžęs paaukoti savo gyvenimą, jei tik kiltų bent grėsmė uždangai. Kad išlaikytų visą blogį, visą siaubą išorėje, ar tik jis nesutelkė viso savo reikšmingumo, tikėjimo pasauliu, jo pasauliu, už jos gležnos mergystės plėvės? Hipersaitas. Kažkada Japonijoje tvarkinga Konfucijaus įtakota kapitalistinė pasaulėžiūra užtikrino kiekvieno vyro reikšmingumą. Motinos pakluso sūnaus autoritetui.