"Visa, kuo esu panaši į gyvūną, mane žemina"

Gaila, visi mes esame tos sudvejintos sąmonės, kurią mums primetė praeities kartų kultūra, aukos. Tam tikrais laikais Europoje įsigalėjo mintis, kad žmogus - "aukščiau gyvulio". Kad jis iš tiesų aukščiau katino ar beždžionės - tai akivaizdu. Bet tą faktą imta suprasti klaidingai: "aukščiau už gyvulį - vadinasi, neturi su juo nieko bendra".

Kadangi tokia nuomonė išlaužta iš piršto (kad žmogus "aukščiau" gyvuliškos fiziologijos), mūsų protėviams teko imtis visokiausių gudrybių, jog nuslėptų nuo savęs tą tiesą. Iš pradžių atsirado aklinai uždarytų vietų, kur žmogus atlikinėjo savo gamtinius reikalus, paskui - aklinai uždarytų miegamojo durų, už kurių pasislėpęs jis patenkindavo savo kitus poreikius. Pagaliau - buvo uždrausta vaizduoti "gyvuliškas" kūno vietas, ypač jo fiziologiją (to buvo laikomasi iki pat XX amžiaus). Kai Ana Karenina užverdavo miegamojo, kuriame jos laukė Vronskis, duris, net toks maištininkas kaip Levas Tolstojus kukliai dėdavo daugtaškį. Taip buvo išugdyta samprata, kad žmogus - tai dvasia, o visa, kas ne dvasia, - jį žemina.

Ko gi stebėtis, kad po to galime išgirsti štai ką: "Man nemalonu, kad mano vyras turi tiek gyvuliško prado. Labiausiai šokiruoja, kad to neslepia. Kartą jis net manęs paprašė, kad pažiūrėčiau, kaip išsilieja jo sėkla! Buvau sukrėsta, nežinojau, kur dėtis iš gėdos. Esu įsitikinusi, kad viskas turi vykti tamsoje. Seksą, savo gyvuliškumą žmogus turi slėpti" (Janina, 42 metų namų šeimininkė, trijų vaikų motina).

Tačiau...

Gyvuliškas pradas žmogaus negali jo žeminti. Jau bent todėl, kad jis nekaltas, jog savo išvaizda panašus į gyvūnus. O, be to, kaip tvirtina tikintieji, kūną sutvėrė Dievas. Formuluokite klausimą teisingai: žmoguje turi būti dar kas nors (sąžinė, kultūra) tikrai žmogiška, ne tik "ejakuliacija". Bet kuo gi kalta pastaroji?