"Vyrai gyvuliškesni, negu mes, moterys"

Kol gėdysitės savo pačios kūno, tol smerksite visus, kurie jo nesigėdi (arba gėdisi mažiau, negu jūs). Toks jau "kompensacinis" psichologijos dėsnis. Bet jei pamilsite savo kūną, suprasite ir tuos, kurie myli savąjį ir jo funkcijas.

Tad jei, jūsų nuomone, mylintis vyras demonstruoja pernelyg daug "gyvuliškumo" - ieškokite priežasties pirmiausia savyje, o ne jame. Perkainokite savo pažiūras. Neskubėkite daryti išvados, prie kurios priėjo dvidešimt devynerių metų Vanda: "Mano vyro gyvuliškumas krenta į akis: veido, rankų, krūtinės plaukuotumas, žemas balsas, išsivystę raumenys, fizinė jėga, agresyvumas. Aš visai kitokia. Jau vien tai, kad mums, moterims, neišsilieja sėkla, byloja apie didesnį dvasingumą".

Vanda "pakenčia" savo draugo gyvuliškumą. Ji pati, būdama frigidiška (dėl suksualinio slopinimo), giria save už "dvasingumą".

Iš tiesų Vandai reikia rimtai pasikonsultuoti su seksopatologu, kuris galbūt padės jai pakeisti klaidingą nusistatymą ir atsipalaiduoti fiziškai, užuot prasimanius teorijas apie "didesnį moters dvasingumą". Jokiu didesniu "dvasingumu" (pasinaudojam Vandos terminologija), lyginant su vyru, moteris, užsidaranti WC, nepasižymi. Vanda kalba apie ejakuliaciją, bet pamiršta apie ovuliaciją ir menstruacijas, kurios dėl to, kad vyksta organizmo viduje, nesiliauja buvusios mažiau "gyvuliškos". Lygiai taip pat vyriškam "agresyvumui" galima priešpastatyti moterišką isteriškumą. Kad žemas balsas byloja apie gyvuliškumą - (kaip tuomet vertinti pelių cypčiojimą?) - tiesiog Vandos išsigalvojimas. Vargu, ar toks jau romantiškas yra ir pats gimdymo procesas, kuris, kaip žinia, vyrui visiškai nebūdingas!

Tačiau...

Vyrai tiek pat "gyvuliški" kaip ir moterys. Ir tiek pat dvasingi (viskas priklauso nuo asmenybės). Bet geriausia iš viso nutraukti beprasmišką diskusiją apie gyvuliškumą ir dvasingumą, o pradėti geriau suprasti savo kūną ir savo asmenybę kaip vieningą visumą, kaip kažką nedalomą.