Kas gi tas santūrus, bet vis besišypantis rudomis akimis vyriškis, ilgai nedrįsęs nusimesti nuo pečių silpnai balintos kavos atspalvio paltą? Sveiki gyvi, Karapetai! Taip, tai gydytojas Karapetas Babajanas, laikysena išduodantis, jog pirčiai neteikia pernelyg didelės reikšmės, o savo buvimą joje prilygina gelbėtojo misijai: vieną, žiūrėk, kelia paslydusį ir ieško sumušimo žymių, kitam teikia pagalbą nusideginus. Nors kaip medikas, vienas garsiausių Lietuvoje „apgamų specialistų", ir pripažįsta teigiamą pirties poveikį organizmui (karščio ir šalčio kontrastai gerina savijautą), tačiau onkologinėmis bei išsiplėtusių kraujagyslių ligomis sergantiems lįsti į karštį nepataria. Pirmasis jo apsilankymas, atvykus iš Armėnijos, mūsų krašto pirtyje asocijuojasi su juodomis sienomis, prie kurių prisilietęs, atrodo, derva išsitepsi. Jo tėvynėje egzotiškiausios pirtys – uolose, kur akmenys kaitinami būtinai malkomis. Taip pat Armėnijoje populiarus ir turkiškas garas. Karapetas šventai įsitikinęs, jog, apnuogindamas kūną, išlaisvini iš kompleksų ir sielą: „Tik paskaitykite Franēois Rabelais „Gargantiua ir Pantagruelį", ir ši taisyklė būtinai pasitvirtins. Tik pirtyje pokalbiai tampa tokie laisvi, daug spontaniškesni, nei sėdint prie alaus bokalo ar dar stipresnio gėrimo – niekur kitur žmogus nebūni toks atviras. O dėl nuogo kūno, tai dar paauglystėje supratau, kad meninės, erotinės fotografijos, filmai, tarp jų ir pornografiniai, erotinę vaizduotę žadina kur kas stipriau nei pirtis. Tik iki šiol paslaptis, kodėl vesdamasi mane į pirtį mama vilkėdavo maudymosi kostiumėlį, o nudistų paplūdimyje visi būdavome kaip nudistai."
