Kodėl natūralus šeimos planavimas? (1 dalis)
Neretai galvojama paprastai: jeigu šiuo metodu stengiamasi apsisaugoti nuo pastojimo, tai kodėl jis moraliniu požiūriu geresnis nei kontraceptikų naudojimas? Kodėl Bažnyčia taip prisirišusi prie to šeimos planavimo metodo, kuriam reikia periodiško susilaikymo? Gal tiesiog dėl to, kad krikščionybė „nekenčia kūno” ir mėgsta versti visokius nusidėjėlius bent truputį pasikankinti? Apie šį klausimą prirašyta šimtai veikalų, ir visiškai išsamiai į jį atsakyti čia negalėsime. Kita vertus, netgi patys išsamiausi argumentai dėl natūralaus šeimos planavimo neatstoja įsiklausymo į savo širdį. Jos gelmėje žinome, kas yra gera, o kas ne, ir argumentai gali tik paryškinti „širdies mintį”. Pradėsime nuo pagrindinio teologinio-filosofinio argumento, palaikančio natūralų šeimos planavimą. Bažnyčia nori išlikti ištikima Kūrėjo planui, pagal kurį seksualumas yra susijęs su gyvybės pradėjimu. Žmonės neatsiranda pumpuravimosi būdu; ryšys tarp meilės ir gyvybės yra vienas fundamentaliausių pasaulio sąrangos dalykų. Kad ir natūraliai šeimą planuojantys sutuoktiniai, ir tie, kurie naudoja kontracepciją siekia vienodo tikslo – atidėti vaikų gimimą – yra tiesa; tačiau pirmieji tai daro nepažeisdami tvirto seksualumo ir gyvybės ryšio. Jie tik pasinaudoja natūraliais dėsniais, pagal kuriuos moters vaisingumas cikliškai svyruoja; šie natūralūs dėsniai yra nustatyti paties Kūrėjo. Tuo tarpu vartojant kontracepciją, natūrali vyro ir moters meilės struktūra yra suardoma.
