Seksualinis švietimas

Seksualinis švietimas – tai žinios apie žmogaus lytiškumą, seksualinę sveikatą, intymius santykius ir atsakingus sprendimus įvairiais gyvenimo etapais. Ši tema apima žmogaus reprodukcinės sistemos veikimą, seksualumo raišką ir fizinius bei emocinius pokyčius. Seksualinis raštingumas padeda geriau suprasti savo kūną, atpažinti individualius poreikius ir atsakingai rūpintis sveikata. Svarbią vietą užima seksualinis sutikimas, asmeninės ribos ir abipusė pagarba intymiuose santykiuose. Žinios apie kontracepciją ir apsisaugojimo priemones padeda suprasti, kaip mažinama neplanuoto nėštumo ir lytiškai plintančių infekcijų rizika. Seksualinis švietimas taip pat apima lytinių organų higieną, menstruacijų ciklą ir reprodukcinės sveikatos ypatumus. Supratimas apie seksualines reakcijas bei emocinį artumą gali padėti kurti atviresnį bendravimą su partneriu. Patikima informacija leidžia atskirti moksliškai pagrįstus faktus nuo mitų ir klaidinančių įsitikinimų apie seksualumą. Suaugusiesiems aktualu nuolat gilinti žinias apie intymų gyvenimą, santykių dinamiką ir seksualinės sveikatos priežiūrą. Šioje kategorijoje nagrinėjamos seksualinio švietimo temos, skirtos geresniam savęs pažinimui, atsakingam elgesiui ir informuotiems sprendimams

Pornografija ir smurtas visuomenės komunikavimo priemonėse

paskelbė
Pornografijos zala (4)

Pastaraisiais metais moralės vertybių suvokimo srityje įvyko pasaulinė revoliucija, radikaliai pakeitusi žmonių mąstymą bei elgesį. Pristatydamos ir atspindėdamos naujas nuostatas bei gyvenimo būdus, komunikavimo priemonės suvaidino ir tebevaidina svarbų vaidmenį šiame individualių bei visuomeninių pokyčių procese. Kai kurie pokyčiai buvo teigiami. Šiandien, anot popiežiaus Jono Pauliaus II, “pirmas teigiamas ženklas yra daugelio vyrų ir moterų visiškas savo pačių ir kiekvieno žmogaus orumo suvokimas… Sykiu susiskaldžiusiame bei visokiausių konfliktų kamuojamame pasaulyje vis labiau suvokiama radikali tarpusavio priklausomybė ir, vadinasi, solidarumo, perkelsiančio tarpusavio priklausomybę į moralės lygmenį, būtinybė”. Visuomenės komunikavimo priemonės daug prisidėjo prie šių pokyčių. Deja, daugelis pokyčių buvo neigiami. Greta įprastų piktnaudžiavimų atsirado naujų žmogaus orumo bei teisių ir krikščioniškųjų vertybių bei idealų pažeidimų. Dalis atsakomybės už tai irgi tenka komunikavimo priemonėms.

Seksualumas ir nesusituokusieji

paskelbė

Šiandien vienas didžiųjų iššūkių krikščioniškajam tikėjimui yra klausimas, kaip seksualumas ir dvasinis gyvenimas gali būti integruoti į viengungio gyvenimą. Artėja diena, kai vienišieji sudarys daugumą. Tarp jų, greta dėl įvairių priežasčių nesusituokusių suaugusiųjų, žinoma, yra ir jaunų žmonių, kuriems santuoka dar prieš akis, ir tokių, kurie vieniši tapo dėl sutuoktinio mirties. Tačiau vienišus milijonus žmonių padaro ir nepaprastai tragiška skyrybų banga. Bažnyčia gali itin svariai prisidėti padėdama nesusituokusiems garbingai ir dorai elgtis su savo seksualumu. Kad tai galėtų įvykti, turime liautis žiūrėti į viengungius kaip į žmones be seksualinių poreikių. Vieniši žmonės – ypač rimti krikščionys tarp jų – tikrai kovoja su savo seksualumu. Juos kankina daug klausimų. Ar masturbacija krikščioniui teisėtas būdas išreikšti seksualumui? Kaip elgtis su geiduliais, kurie taip dažnai valdo mintis? Kas iš tikrųjų yra geidulys ir kaip jis skiriasi nuo prideramo seksualinio noro? Kaip yra su kūniška simpatija? Ar tai tinkamas būdas kurti sveikiems santykiams, o gal tai vienos krypties gatvė į lytinius santykius? Ir kadangi šiuo metu kaip tik ir nagrinėjame seksualinius santykius, kodėl būtent vyro lyties organo prasiskverbimui į makštį teikiama tokia didelė reikšmė? Ar tikrai esama įtikinamų biblinių priežasčių neleisti nesantuokinių lytinių santykių, ar kalbama tik apie visuomenines normas?

Lyties grožis: meilei ar pasimėgavimui?

paskelbė

Prieš porą metų vaikštinėdamas po Vašingtono knygynus, su nuostaba žvelgdavau į lentynas su užrašu „Sexuality“: išties, kurgi mūsų galimybių riba? Galbūt ir mes, save laikantys krikščioniškosios, vadinasi, ir tikrosios Vakarų kultūros atstovais, esame kalti dėl daugelio žmonių atsitraukimo nuo gilesniųjų gyvenimo nuostatų, nes teologija ir krikščioniškųjų tiesų perteikimas nebuvo susietas su grožiu ir realiai nekalbėjo žmogui jo rūpesčių ir modernaus gyvenimo kalba? Juk teisingai sako žymus šveicarų teologas Hansas Ursas fon Baltazaras (Balthasar) savo „Teologinėje estetikoje“: pasaulyje, kuriame grožis nebesuvokiamas, gėris taip pat praranda savo patrauklumą ir savaime akivaizdžią vertę, o tiesa – galią įtikinti. Tuomet žmogus, žiūrėdamas į gėrį, gali klausti: o kodėl būtent jo reikia siekti, o ne gėrio alternatyvos – blogio? Juk egzistuoja ir tokia galimybė, ir galbūt net labiau intriguojanti, – patyrinėti Šėtono gelmes! Prisipažinsiu, kad į minėtas lentynas pažvelgus, kartais kildavo pagunda ir tą vardą panaudoti kai kuriems jose gulėjusiems veikalams įvertinti. Tačiau, žinoma, tai būtų netikslu: juk negalime atmesti galimybės, kad įvairių knygelių autoriai tiki, jog savo raštais siekia gėrio ir sau, ir kitiems.

Bažnyčia ir seksualumas

paskelbė
Neuro dizainas: paprastumo principas

Seksualumo srityje krikščionija iš seno jautėsi karštai puolama. Jos kritikai kaltina siekimu užspausti lytinį potraukį, seksualumą parodyti kaip kažką negera ir pikta, nors be seksualumo žmonija būtų pasmerkta išnykti. Daug krikščionių į šiuos priekaištus rimtai neatsižvelgia. Vis dėlto jie iš karto užima gynybinę poziciją. Jie kaltina krikščioniškosios lytinės moralės kritikus, kad tie yra bedieviai, nuodėmės apakinti, galvoja tik apie viena,– kaip išrauti krikščioniją. Tikrai yra krikščionių, kurie laikosi nuomonės, kad lytinis potraukis yra žvėries išraiška žmoguje ir kad jis turi būti suvaržytas. Prieš juos visų pirma atsigręžia naujosios seksualinės moralės šalininkai. Galiausiai prieinama prie to, kad jie susidaro visiškai klaidingą nuomonę apie tai, ką iš tiesų krikščionija gali pasakyti lytiniais klausimais. Dėl šio nesusipratimo vienodai kalti tiek krikščionys, tiek ir jų oponentai. Kodėl taip sakau, bus tiksliau aptarta šiame tekste. Kiekvienas, kuris skaito Senąjį Testamentą, prieis prie išvados, kad žydų tauta lytiniais klausimais nebuvo tokia priekabi. Santuokai ir šeimai žydai teikė aukščiausią pagarbą. Apie tai rašo David Mace’as: „Tarp žydų supratimo, kad lytinis vyro ir moters susivienijimas buvo Dievo ne tik palaimintas, bet ir suteiktas kaip puikiausia dovana, ir šešėlio, kuris krikščionių tradicijoje buvo dažnai metamas ant susituokusių žmonių lytinio gyvenimo, yra didelis prieštaravimas.

Kokios teologinės ir kultūrinės nesveiko požiūrio į seksą priežastys?

paskelbė

Stipriausia ir žalingiausia mūsų mąstysenos tvirtovė yra netinkamas požiūris į save, į savo kūną ir dvasią. Egzistuoja dvi nuomonės apie mūsų esybę – kūną, sielą ir dvasią. Abi teologinės. Abi veikia mus, nesvarbu, žinome apie jas ar ne. Jos yra mūsų kultūros ir mąstymo dalis. Mes priimam sprendimus ir elgiamės remdamiesi tais požiūriais, net nežinodami apie juos arba sąmoningai juos išanalizavę. Vienas požiūris krikščioniškas, kitas antikristiškas. Didžioji pasaulio dalis (tarp to daug krikščionių) remiasi antikristiškuoju požiūriu, galvodama, kad tai teisingas ir geras mąstymo būdas. Abiejų požiūrių šaknys labai senos. Jie taip įsišakniję kultūriniuose papročiuose, kad visus mus pasąmoningai veikia, kol nepamatome savo širdies ir proto antikristiško nusistatymo ir nepalaužiame jo. Antikristiška mąstysena sako, kad žmoguje ir visatoje vyrauja dichotomija: materija ir dvasia yra visiškai atskiros ir kovoja viena su kita. Dvasia yra gera, o materija sutepta. (Daugybės paleistuvysčių priežastys – klaidingas mūsų kūno ir dvasios vertinimas. Jis akina žmones galvoti, kad pornografija ir vojierizmas yra nekenksmingi). Kai kurių mokyklų ir gimnazijų, neseniai tapusių krikščioniškomis arba katalikiškomis, mokytojai net nežino, kad tokia mąstysena klaidinga ir laiko ją krikščioniška, nes moko „žmonių išgalvotų priesakų“ (Mk 7,7).

Bažnyčia keičia nuomonę

paskelbė
Neuro dizainas: paprastumo principas

Per visą krikščionybės istoriją diskusijoje apie gimimų kontroliavimą bei šeimos planavimą dominavo du klausimai: „Kokie santuokos ir sekso tikslai?“ ir „Kada bei kodėl leistina ‘kištis’ į prigimtį, kad būtų išvengta pastojimo ar gimdymo?“ Pirmieji krikščionys laikėsi savo pirmtakų žydų pažiūrų ir akcentavo nesantuokinį seksualinį susilaikymą bei vaikų, kaip Dievo dovanos, gimimą santuokoje. Nuo kontracepcijos žydus atskyrė dieviškas įsakymas daugintis. Tačiau pagonių pasaulyje kontracepcija, abortai ir kūdikių pametimas buvo visuotinai priimtinas dalykas. Iki I a. po Kristaus krikščionys atvirai priešinosi šiai praktikai. Antrojo amžiaus pradžioje kai kurie krikščionys asketai gnostikai pasmerkė seksą ir dauginimąsi, o libertinai gnostikai įtraukė seksualinius santykius į savo garbinimo ritualus. Bažnyčios reakcija į pagonišką ir gnostinę seksualinę praktiką buvo trejopa: geidulingos aistros pasmerkimas, grįžimas prie lytinių santykių dauginimosi prasme bei žmogaus gyvenimo ir viso gyvybę teikiančio proceso paskelbimas šventu. To rezultatas buvo seksualinių normų šeimoje bei už jos ribų ir susivaldymo akcentavimas, dauginimosi kaip seksualinių santykių tikslo iškėlimas ir celibato išaukštinimas.

Santuoka

paskelbė
A close up of two wedding rings on an open book

Biblinio mokymo apie santuoką esmė atsispindi teiginyje „Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu“ (Pr 2,24). Šį sakinį, mokydami apie santuoką, citavo mūsų Viešpats (Mt 19,5) ir apaštalas Paulius (Ef 5,31). Svarbiausia frazė yra „vienu kūnu“ (gr. basar ehad). „Kūnas“ čia reiškia giminystę ar bendrystę, jam dalyvaujant kaip tarpininkui ir pristatant santuoką kaip kūnišką ir dvasinę vyro ir moters vienybę. Prieš sukurdamas Ievą, Dievas pasakė: „Negera žmogui būti vienam“ (Pr 2,18). Taip jis nurodo vyro ar moters neužbaigtumą būnant atskirai vienas nuo kito ir įtvirtina santuoką kaip būdą pasiekti pilnatvę. Santuoka yra uždari santykiai. Absoliuti dviejų žmonių vienybė – fizinė, emocinė, intelektinė ir dvasinė, išreiškiama sąvoka „vienas kūnas“, eliminuoja poligamijos pasirinkimą. Vienas žmogus negali nuoširdžiai tokiu būdu bendrauti vienu metu su daugiau kaip vienu žmogumi. Be to, iš Viešpaties žodžių „Todėl ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19,6) aišku, jog santuoka turi išlikti visą dviejų partnerių gyvenimą. Neišskiriamumo principas gali būti pažeistas tik esant ypatingai situacijai. Nepriimtinas ir svetimavimas. Tokie santykiai nėra nei uždari, nei patvarūs. Maža to, jie pažeidžia biblinės santuokos šventumą. Dievas įsteigė santuoką, kad vyras ir moteris galėtų papildyti vienas kitą bei dalyvauti jo kūrime gimdydami vaikus.

Rask vietos kūdikiui

paskelbė
Svarbiausia apie maitinimą krūtimi

Tūkstantis devyni šimtai šešiasdešimt aštuntieji katalikams buvo krizės laikotarpis. Tais metais popiežius Paulius VI išleido encikliką Humanae Vitae, griežtą moralinę gimimų kontroliavimo kritiką. Seksualiniai santykiai, anot jo, negali būti suprantami kaip paprasčiausias apsikeitimas asmenišku potraukiu. Jų natūrali paskirtis – teikti gyvybę, todėl trukdymas pasireikšti vaisingumui, jų „pirmaeiliui tikslui“, yra nuodėmingas. Nors reguliuoti pastojimą, susilaikant nuo lytinių santykių kasmėnesiniais moters vaisingumo intervalais, būtų „natūralu“ ir priimtina, teigė jis, užkirsti kelią nėštumui kitokiais būdais – „dirbtina“ ir nemoralu. Ciklas priimtinas, kontracepcija – ne. Kritikai linkę kaltinti popiežių dėl dviejų klaidingų požiūrių. Pirma, jo daroma „natūralių“ ir „dirbtinių“ gimimo kontroliavimo būdų atskyrimas pats atrodo nenatūralus. Vaistai ir chirurgija yra dirbtiniai dalykai, tačiau mes traktuojame juos kaip pagalbą gamtai. Be to, esama daug ištikimų katalikų liudijimų, rodančių, jog ir kalendorinis būdas nėra natūralus. Antra, anot kritikų, popiežius ignoravo išmintingą specialistų mintį, jog santuokinių seksualinių aktų moralumas įgyja prasmę tik turint prieš akis visą poros bendravimo bei tėvystės istoriją, ir jis nepriklauso nuo vaisingumo kiekvienų lytinių santykių metu. Be to, kai kas tvirtina, jog higiena bei sveikatos apsauga drastiškai sumažino kūdikių mirtingumą.

Pavogta vaikystė

paskelbė
Karina karina 0xLyHc2HEXU unsplash

Anksčiau niekuomet nekilo mintis mamai arba kam nors kitam papasakoti apie prievartavimą ir patiriamą skausmą. Tačiau būdama trylikos, paslaptį vis dėlto išdaviau. O tada nebeliko nieko kito, kaip atsakyti už šį savo poelgį. Motinos reakcija buvo siaubinga, bet jai užteko jėgų teisingiems žingsniams. Svarbiausia, kad ji manimi tikėjo. Kai kurie bendruomenės draugai, atrodo, padėjo mamai, bet paskalos, skleidžiamos bažnyčioje ir mieste, kirto labai skaudžiai. Atmenu vieną bendruomenės išvyką, kurioje dalyvavome ir mes su mama. Tąkart norėjau būti tik šalia jos. Mama buvo viskas, ką turėjau, man jos reikėjo. Bet ji norėjo pasišnekėti su savo draugais ir paprašė palikti ją vieną. Negalėjau to suprasti. Man atrodė, lyg ant mano kaklo kabotų lentelė su užrašu: „Nesiartinkite – murzina, bjauri, pikta, kalta!“ Slenkant metams saugodama save aš palengva atsiskyriau nuo visuomenės. Jeigu žmonės sužinos, kad buvau seksualiai išnaudojama, manęs nebemėgs, – galvojau aš. Dar blogiau: buvau įsitikinusi, kad po viso to, ką padariau, negaliu tikėtis draugų – jų paprasčiausiai nenusipelniau. Už užstatą tėvas buvo paleistas iš kardomojo kalinimo. Puoliau į paniką – juk jo tūžmastį turėjo lydėti kerštas. Aš niekada nesijaučiau iš tiesų saugi.

Svaiginkitės meile!

paskelbė
dream, sleep, bed, dream world, spiritual, meditation, zen, ai generated

Ji prasideda tokiais paprastais ir gražiais žodžiais: "Tepabučiuoja jis mane savo burnos pabučiavimu,nes tavo meilė geresnė už vyną." (Čia ir toliau cituojamas Č. Kavaliausko vertimas) Ji težino vieną vienintelę temą – meilę tarp moters ir vyro. Ji neketina mūsų mokyti ar duoti nurodymų, o tiesiog džiaugiasi aistringu dviejų žmonių įsimylėjimu. Ir vis dėlto Giesmių giesmė, gražiausioji iš visų giesmių, laikoma viena iš labiausiai ginčytinų bei diskutuotinų Senojo Testamento knygų. Per daugiau kaip 2000 metų ši knyga buvo įvairiausiai aiškinta. Karštai ginčytasi dėl giesmių suskirstymo ir jų pirminės funkcijos. Net ir šiandien tiksliai nežinoma, kas ir kada Giesmių giesmę sukūrė. Netrukus po to, kai Giesmių giesmė buvo įtraukta į biblinių knygų kanoną, nuomonės dėl jos išsiskyrė. Vieni matė (ir tebemato) joje giliausias ir nuostabiausias dvasines tiesas – tai buvo mėgstamiausia Bažnyčios Tėvo Origeno ir Bernardo Klerviečio knyga: abu jie prirašė apie ją tomų tomus pamokslų ir traktatų. Kitus šokiravo giesmėse atvirai išreikštas geismingumas ir aistra. Kadangi šiandien vargu ar įmanoma pakeisti Šventojo Rašto apimtį, tai Giesmių giesmę jie išbraukia iš tų biblinių knygų sąrašo, apie kurias galima protingai ir dvasingai pamokslauti. Giesmių giesmė – vienų ji nuoširdžiai mėgstama, kitų, kad ir nėra nekenčiama, bet visgi ignoruojama. Ši knyga, regis, iš tiesų yra visų giesmių Giesmė.

1 2 3 … 184 185 186 187