Net ir tuomet, kai mados pasaulyje viešpatavo perdėtas laibumas, daugeliui moterų (o ir vyrų) netrukdė manyti, kad mažos krūtys - tai didžiausia nelaimė, kokia tik jas gali ištikti. Jaunos ir pagyvenusios, aukštuomenės damos ir neturtingos tarnaitės, kurioms gamta pagailėjo iškilaus biusto, įvairiais būdais stengėsi jį pasididinti. Jų slaptu troškimu netruko pasinaudoti apsukrūs verslininkai, siūlantys kremus, losjonus, paslaptingus miltelius, stimuliuojančius krūtų augimą. Moterys juos gėrė, trynė kūną, tačiau nuo to didėjo tik prekeivių piniginė, o ne krūtys. Paskui buvo sugalvoti specialūs prietaisai, padedantys įgauti arba grąžinti ankstesnį krūtų stangrumą. Tačiau ir jų poveikis buvo trumpas, nustojus masažuotis, kūnas dar labiau suglebdavo. Kur kas geriau visuomenėje buvo įvertintos dirbtinės krūtys. XVIII amžiaus pirmojoje pusėje, kai moterys pradėjo vaikščioti pusnuogės ir viešai rodyti kūno grožybes, dirbtinės krūtys buvo nepaprastai svarbus atributas, jų paklausa buvo itin didelė. Iš pradžių jos buvo daromos iš vaško, vėliau iš kūno spalvos odos, ant kurios buvo nupieštos gyslelės. Tam tikra spyruoklė leido krūtims ritmingai kilnotis. Tokie "šedevrai", sudarantys tikrų, be to, labai gražių ir tobulų, krūtų iliuziją, brangiai kainavo, bet damos, siekdamos patraukti vyrų dėmesį, buvo pasiryžusios kęsti ir baisesnius dalykus. Tūkstančiai merginų, mėgdžiodamos moters krūtinės idealą, į užantį kišo fetrą ir kempinę, o atsiradus plastikui, panaudojo ir šį - suformuota šieno kupetos pavidalu krūtinė plūduriavo it sava.
