Jaunimo auklėjimas: apsimestinis pasaulėžiūros neutralumas ir pokemonai
Vienoje mokslinėje konferencijoje klausiausi pranešimo apie vaikų ugdymą. XIX amžiaus pradžioje viename Vokietijos mieste buvo kūdikių prieglauda, priimanti naujagimius (tėvai jų buvo atsisakę arba žuvę). Kūdikėliais rūpinosi seserys vienuolės ir, žinoma, joms sekėsi kur kas geriau nei valstybinių prieglaudų darbuotojams, tačiau kūdikių mirtingumas vis tiek buvo didelis. Ne kartą buvo mėginama išsiaiškinti, kodėl taip yra. Pasirodo, vienuolės vengė emociškai prisirišti prie kūdikių, nes buvo davusios celibato (skaistybės ir gyvenimo be šeimos) įžadą, kurį tuomet paraidžiui suprato kaip nepadalintos širdies reikalavimą. Jos stengėsi rūpestingai patenkinti būtiniausius kūdikių biologinius poreikius: kad jie būtų sotūs, šiltai, sausai ir ramiai galėtų miegoti. Tačiau to, pasirodo, nepakako. Visiškai atsitiktinai prieita išvada, kad kūdikėliams reikia glamonių, kad reikia juos liesti, glausti prie savęs ir pan. Užteko, kad vienuolės tuos vaikelius pradėtų myluoti, ir mirtingumas sumažėjo akimirksniu. Rezultatai buvo stulbinantys. Kūdikis jaučia pasaulį per fizinį kontaktą. Šitaip jam numalšinamas nerimas, baimė, jis tampa saugus, nes jaučia pasaulį ir pirminę jo struktūrą. Per biologinį lygmenį ugdoma tikėjimo, vilties ir meilės dorybės, pasitikėjimas pasauliu. Šia paprasta istorija noriu pradėti kalbą apie tvarkos ir palankumo poreikį, įrašytą kiekvieno (ypač jauno) žmogaus širdyje. O ką suaugusiųjų pasaulis šiandien pateikia jaunimui? Kad tikrovės nėra.