„Topless“ – laisvamaniškumas ar seniai pamirštos tradicijos?

Visos moterys svajoja apie lygų ir gražų įdegį. Tai sunku pasiekti, kai tenka degintis su maudymosi kostiumėliu. Todėl vis labiau populiarėja „topless" paplūdimiai, kuriuose galima drąsiai nusimesti viršutinę maudymosi kostiumėlio dalį.

Prisiminus istoriją, nesunku atkapstyti, kad nuogas kūnas daugelyje kultūrų buvo laikomas grožio etalonu. Krūtinės atidengimo niekas nesiejo su lytiniu potraukiu ar šėtono garbinimu. Senovės Romoje, Graikojoje, Egipte buvo įprasta pirtyse maudytis tik prisidegus apatinę kūno dalį. Šri Lankoje net iki XIX a., kol puritoniškieji britai neužėmė salos, nacionalinis moterų kostiumas buvo saris, nedegiantis viršutinės kūno dalies.

Karalienės Viktorijos epochoje įsigalėjo perdėtas kuklumas ir nuogo kūno gėdijimasis. Moteris, parodžiusi kad ir savo kulkšnį, galėjo būti apšaukta ragana ir sudeginta ant laužo, o maudynėms statydavo specialius vagonus. Be to, nuogas kūnas buvo siejamas su rasistiniais įsitikinimais. Kadangi juodaodės moterys dažnai dengdavo tik apatinę kūno dalį. Juodaodis žmogus tuo metu buvo ne žmogus, o vergas – gyvulys.

„Topless" į moterų gyvenimą sugrįžo tik 1964 m. Rūbų dizaineris Rudis Gernreichas kartu su fotografu Williamu Claxtonu nepabijojo įamžinti modelį Peggę Moffitt tik su maudymosi kelnaitėmis ir nuotraukas pateikti mados žurnalui. Tai sukėli didelį ažiotažą. Tačiau „aborigenų", „primatų" mada, kaip ją vadino pasipiktinę žmonės, darėsi vis populiaresnė.

Šiuo metu vis dar viešbučiai sprendžia, kokiems turistams jie skirti: šeimoms ar drąsiems žmonėms. Kai kurie jaučiasi suvaržyti, kai šalia deginasi pusnuogė moteris. Tad vis daugiau atsiranda moterų, kurios šioje situacijoje įžvelgia jų teisių pažeidimą, todėl kovoja. Juk vyrai vaikšto apnuoginę krūtinę...