Šias kameras turiu nuo tada, kai buvau maža. Iš pradžių per daug apie jas negalvojau ir maniau, kad tai normalu. Tačiau maždaug tada, kai man sukako 13 metų, mano draugai pradėjo bijoti eiti į mano kambarį dėl kamerų. Net ir dabar mano vyresni draugai, kuriems yra 17 metų, taip pat kaip ir man 16, nerimauja arba nesupranta, kodėl mano kambaryje vis dar yra kameros.
Mano tėtis jas įrengė, o mama nuolat stebi vaizdą iš jų.
Bandžiau jas išjungti iš elektros lizdo ir šiek tiek sugadinti, tačiau kiekvieną kartą tėtis jas vėl pritvirtina. Jis sako, kad jeigu jas nuimsiu, tiesiog išgręš skylę sienoje ir prijungs kameras prie palėpės, kad negalėčiau jų pasiekti.
Nežinau, ką daryti. Visada nekenčiau šių kamerų. Jaučiuosi negalinti nieko daryti laisvai, nes net užsiimdama įprastais kasdieniais dalykais nuolat prisimenu, kad esu stebima.
Negaliu net sportuoti nejausdama, kad kažkas į mane žiūri, todėl tiesiog nusprendžiu nesportuoti. Turiu persirengti mažame kambario kampe, tačiau tėtis net perkėlė kamerą taip, kad galėtų matyti ir tą vietą.
Negaliu net mokytis nejausdama, kad esu stebima, todėl perkėliau savo mokymosi stalą į kitą kambarį.
Jaučiu nuolatinį spaudimą ir tikrai nežinau, ką daryti, nes šios kameros čia buvo visada.
Autorės vardas neskelbiamas
Atsakymas
Ši istorija kelia rimtą susirūpinimą. Čia svarbu ne vien tai, kad paauglės kambaryje įrengtos kameros, bet ir tai, kad ji dėl jų jaučiasi nuolat stebima, negali laisvai sportuoti, mokytis ar persirengti, o jos bandymai susigrąžinti privatumą yra ignoruojami.
Tu turi teisę į privatumą, net jeigu tau tik 16 metų ir kameras įrengė tavo tėvai. Tėvai gali rūpintis savo vaikų saugumu, tačiau tai nereiškia, kad nuolatinis stebėjimas jų miegamajame ar persirengimo vietoje automatiškai tampa priimtinas.
1. Svarbiausia problema – tai, kad nebeturi privačios erdvės
Iš tavo pasakojimo matyti, kad kameros daro įtaką kasdieniam gyvenimui. Tu atsisakai sportuoti, perkeli mokymosi vietą į kitą kambarį ir ieškai kampo, kuriame galėtum persirengti. Tai rodo, kad ši situacija tau kelia didelę įtampą ir riboja tavo galimybes jaustis laisvai savo kambaryje.
Kai žmogus nuolat jaučia, kad yra stebimas, jam gali būti sunku atsipalaiduoti, susikaupti ir natūraliai elgtis. Tai ypač svarbu paauglystėje, kai reikia erdvės savarankiškumui ir asmeninių ribų formavimuisi.
Tai, kad kameros buvo įrengtos dar tada, kai buvai maža, nereiškia, kad privalai su jomis susitaikyti visam laikui. Tau augant keičiasi ir tavo privatumo poreikiai.
2. Persirengimas prieš kameras yra ypač rimtas klausimas
Labiausiai neramina tai, kad, tavo teigimu, tėtis kamerą perkėlė taip, kad galėtų matyti net tą kampą, kuriame bandai persirengti.
Net jei tėvai teigia, kad kameros skirtos tavo saugumui, vaiko persirengimo ar apsinuoginimo stebėjimas yra visiškai kitokio pobūdžio klausimas nei įprasta namų apsauga.
Negaliu vien iš šio pasakojimo nustatyti, kokie konkretūs įstatymai būtų taikomi tavo gyvenamojoje vietoje, tačiau situaciją tikrai verta aptarti su patikimu suaugusiuoju, kuris nėra tiesiogiai susijęs su kamerų įrengimu. Tau nereikia pačiai nuspręsti, ar tėvų elgesys yra teisėtas, kad galėtum prašyti pagalbos.
3. Ką galėtum padaryti dabar?
Pirmiausia – pasikalbėk su žmogumi, kuriuo pasitiki.
Tai gali būti mokyklos psichologas, socialinis pedagogas, klasės auklėtojas, patikimas giminaitis ar kito draugo tėvai. Papasakok ne tik apie kameras, bet ir apie tai, kad negali ramiai persirengti, sportuoti ar mokytis, o tėtis jas vėl įrengia, kai bandai pašalinti.
Jeigu gyveni Lietuvoje, gali kreiptis į Vaiko teisių liniją telefonu 0 800 10 800 ir pasitarti, kokios tavo teisės ir kokių veiksmų galima imtis. Jei jautiesi nesaugi namuose arba manai, kad gali būti stebima apsinuoginusi, aiškiai pasakyk tai specialistui. Jei kyla tiesioginis pavojus, skambink 112.
4. Nebandyk viena kovoti su kameromis
Suprantama, kad norėjai jas išjungti ar sugadinti, nes trokšti privatumo. Tačiau jei tėtis į tai reaguoja dar labiau ribodamas tavo galimybes pasiekti kameras, nerekomenduočiau tęsti šios kovos viena. Tai gali tik sustiprinti konfliktą ir nepadėti išspręsti pagrindinės problemos.
Jei saugu tai padaryti, užsirašyk konkrečius įvykius: kada kameros buvo perkeltos, ką tėtis sakė apie jų įrengimą ir kaip jos trukdo tavo kasdienybei. Nebūtina rizikuoti savo saugumu vien tam, kad surinktum įrodymų. Jei turi pagrindo manyti, kad įrašai apima tavo apsinuoginimą, pasakyk tai patikimam suaugusiajam ar vaiko teisių specialistui.
5. Ar verta dar kartą kalbėtis su tėvais?
Jei manai, kad pokalbis būtų saugus, gali pabandyti aiškiai išsakyti savo poreikius, pavyzdžiui:
„Suprantu, kad norite rūpintis mano saugumu, tačiau kameros mano kambaryje man trukdo gyventi. Negaliu laisvai persirengti, sportuoti ar mokytis. Man reikia asmeninės erdvės, kurioje nebūčiau stebima. Noriu, kad rastume kitą būdą užtikrinti saugumą, nepažeidžiant mano privatumo.“
Tačiau tu neprivalai dar kartą aiškinti savo pozicijos, jei jau bandei tai daryti ir buvai ignoruojama. Tokiu atveju geriau įtraukti patikimą suaugusįjį ar specialistą, kuris galėtų padėti tarpininkauti.
6. Tu nesi kalta dėl to, kad nori privatumo
Kartais tėvai būna įsitikinę, kad jų sprendimai yra teisingi, nes jie atsakingi už vaikų saugumą. Tačiau geri ketinimai nepanaikina galimo neigiamo poveikio vaikui. Tėvų pareiga nėra vien prižiūrėti – jie taip pat turi atsižvelgti į vaiko orumą, emocinius poreikius ir augantį savarankiškumą.
Tu neprašai kažko neįprasto. Nori persirengti, sportuoti ir mokytis nejausdama, kad kažkas tave stebi. Tai visiškai suprantami poreikiai.
Mano pagrindinis patarimas: nelik su šia problema viena. Papasakok apie ją patikimam suaugusiajam už šeimos ribų, ypač apie kameros nukreipimą į vietą, kurioje persirengi. Tau nereikia laukti, kol situacija taps dar blogesnė, kad galėtum prašyti pagalbos.
Tu nusipelnei turėti savo kambaryje bent vieną erdvę, kurioje galėtum jaustis saugiai ir privačiai.
Įvertinkite straipsnį