Incestas (Apsakymas)

Miegi. Kambaryje tvanku, ir antklodė pusiau nuslydusi ant grindų. Tavo akys virpčioja nuo matomų sapno vaizdų. Šiąnakt leidai man likti su tavimi. Negaliu miegoti.

Jau seniai apžiūrėjau tavo rankas. Apžiūrėjau pirštus, nagus, odą, švelnius plaukelius. Tavo pirštai ilgi, grakštūs, nagai platūs, atviri, tvarkingi, pažįstami, truputį primena mano nagus, labiau – mano tėvo nagus, tokie artimi, gražūs. Jei dabar prabustum, pasikėlęs ant alkūnių, ištiestum ranką ir smilių tiesiai priešais save, būtum tas, kurį įamžino freskoje: liečiantis Dievo pirštą sūnus.

Vakar pirmą kartą tavo rankas liečiau atvirai. Delnai buvo šiek tiek drėgni. Maloniai šilti ir drėgni. Tvirtos rankos. Esu lietusi jas ir anksčiau, bet tarsi visai netyčia, slapta. O vakar liečiau tiriamai, pasimėgaudama. Radau pailgą randą ant plaštakos. Sausa švari tavo oda – kaip pajūrio smėlis. Galiu sekti tavo delno linijas, likimo linijas, apie kurias seniai spėliojau. Jos gilios. Tavo rankos esi tu. Niekada nenumeti jų po stalu, sau ant kelių. Ne, leidi joms tyrinėti stalo paviršių, ore piešti minčių debesis, diriguoti. Kai jos palietė mano nugarą, pajutau elektros išlydžius, švelnius ir jaudinančius tvilksnius. Jos nedrįstų manęs skriausti, aš jaučiu.

Esu apžiūrėjusi daug, begales rankų. Neprisimenu tiek akių, kiek prisimenu rankų porų, pirštų dešimčių. Kelis kartus rankos lėmė sekundės greitumo pasirinkimą. Lėmė ilgalaikius saitus. Gilų prieraišumą toms, kurios mane glostė. Kiek kartų užteko, kad mane supykusią paimtų už rankos, ir atlaidžiai atsidusčiau. Nors kartais būdavau tokia pikta, kad nebeturėdavau rankų.

Pirmas intymus veiksmas yra ne bučinys, o rankų susitikimas. Bučiuoju mylimųjų delnus.

Mane galėtų supykinti raudonos, raukšlėtos merginos rankos. Nukramtytais nagais, per dažnai karpomais nagais. O glebios rankos? Žuviškai drungnos ir drėgnos. Minkštos. Rausvos kaip rūkyta kiauliena. Negyvai užpuoselėtos vyriškio rankos. Atmirkusios rankos. Žemėtos panagės. Nelanksčios, praradusios kalbos dovaną, rankos. Užmaskuotos prancūzišku manikiūru. Aplipdytos blizgučiais, silikoniniais pagražinimais melagės. Prieštaraujančios šeimininko būdui, nesaugumą, nepasitikėjimą išduodančios rankos. Rankų protezai.

Bet – sausos, permatomos rankos, liepsnojančios flamenko šokyje. Senos, kraujagyslių išvagotos rankos, apaugusios likimo rievėmis. Čiauškančios nebylio rankos. Porcelianinės balerinos rankos. Kūdikio rankutės – putlios ir gležnos, tobulos. Šiltu svogūno kvapu atsiduodančios mano motinos rankos.

Vyro ir moters rankos, nutarusios neišsiskirti. Naiviai švenčiančios, besiviliančios, kad yra pora nemirtingoje poroje. Susižiedavusios. Dviejų žmonių delnai, perrėžti šaltu peiliuku, dvi į vieną žaizdą susibėgančios srovelės: simbolis brolijos ar seserijos – daugiau negu naivumas. Tikėjimas.

Rankos be šeimininkų. Nufotografuotos prieš jų valią. Atkirstos. Praradusios tikslą, netekusios prasmės, parduotos, nupirktos rankos. Anatomijos dalis. Daiktas, kuris gali būti bet kas – maistas.

Toks baisus jausmas, lyg gulėčiau šalia savo tėvo. Ir pavojingai kaltos tampa visos legendos apie Edipą ir Elektrą, nes štai – jis tikrai šalia. Mano tėvas – nuo pradžios iki pabaigos. Nuo neprinokusio obuolio iki obuolio graužtuko. Šiandien jis tėra senas žmogaus kietu apvaliu pilvuku, nėščias savo senatve.

Tėvas įslenka į miegamąjį. Jis be marškinių. Jis mylisi su mano motina, manydamas, kad negirdžiu ar bent nesuprantu. Man tik metukai. Tikrai nesuprantu, tik girdžiu. Tėvas drąsus ir užsispyręs, niekad neverkia. Net jei įsipjauna iki kaulo.

Man keturiolika. Naktis, jis grįžo girtas. Neatpažįsta. Liepia man: „Sėskis šalia, ateik čia, kekše“. Drebėdama atsisėdu šalia, nes jis yra stiprus vyras. Bet jis mano tėvas! Ištrūkstu iš jo glėbio. Vidury nakties beldžiuosi į kaimynų duris. Prašau leisti pasinaudoti telefonu. Skambinu motinai, liepiu sugrįžti, nes tėvas vėl agresyvus. Nutraukiu jos naktinę pamainą ligoninėje. Kai ji grįžta, kaltininkas jau nukritęs lyg maišas miega ant grindų tarp koridoriaus ir miegamojo. Motinos priekaištai man. Nes kaimynai sužinojo per daug. Kas tie priekaištai. Pasidygėjimas. Nurytos ašaros.

Nekenčiau tėvo. Pasiilgdavau jo. Nežinojau, kaip su juo elgtis. Kai jis dūkdavo su manimi, pakeldavo ant rankų, kutendavo, žnybdavo man į spenelį. Kai skriausdavo motiną, nors kartais tai būdavo iš meilės, aš bijojau, visada bijojau. Su motina kalbėjau, tėvo bijojau. O jis bijojo manęs.

Kaip jis galėjo žiūrėti į mane, augančią moterį. Kaip vyrai gali tai matyti? Tai moterų reikalas.

Išėjau iš namų ir niekada nelaukiau tėvo balso kitoje telefono laido pusėje. Tai baisu ir tai normalu. Mes neturime apie ką šnekėtis. Kai grįžtu, jis liepia ištraukti priplėkusį akordeoną ir sugroti svečiams. Liepia. Aš atsisakau. Jis įsižeidžia. Kaltinu jį, kad savo laiku, kai buvo atsakingas už mano talentų auginimą, nepasamdė akordeono dėstytojo. Kaltinu, kad nesirūpino mano auklėjimu. Kaltinu, kad suaugau greičiau už jį, o jis paseno, nespėjęs suaugti. Tačiau kaltinu tuo, ko jis negali suvokti, nesuvoks niekada. Todėl džiaugiuosi, kad buvo taip, kaip buvo. Vis tiek niekada nenorėjau būti jo vaikas. Visada norėjau kitokio tėvo. Atsakingo už mane iki šiol.

Tas jausmas krūtinėje. Lyg šaltas pienas išsilieja po visą kūną. Kurį laiką mėgaujuosi juo, svarstau, ar taip gali būti, ar tikrai toks būdas pranešti apie pasirinkimą. Taip. Laikas. Peršti išdžiūvę ašarų latakai. Dabar turėčiau priešintis, tačiau nieko nedarau. Tu ir aš – niekada. Mudu niekada nesujungsime savo rankų amžiams, nesidalinsime mirtimi, tai neįmanoma.

Tu per daug panašus į mano tėvą, jūs kaip du to paties žmogaus delnai. Vis dar miegi, ir aš, pasirėmusi ant alkūnės, priartėju prie tavo veido ir pučiu šiltą orą į akių vokus. Švinta.

Šalia manęs guli tėvas, žmogus, nuo kurio pabėgau. Kodėl vėl susiradau jį, būtent tave, o ne kitą? Tokį, kuris girtas nešauktų man „kekše“, nelieptų mesti įdomiausių žaidimų, keisti draugų, kuris Kalėdų rytą nesisėstų už stalo su pižama.

Visu savo pašiurpusios odos paviršiumi jaučiu tavo miegančio kūno šilumą. Atsitveriu apatiniais drabužiais, paskui džinsais, paskui palaidine, švarkeliu. Savo akis paslepiu po akiniais. Vienoje rankoje išsinešu batelius, kitoje – rankinę su savo namų raktais. Nepalieku tau jokio paaiškinimo, jokio laiško, jokių žodžių. Prieš uždarydama duris, atsigręžiu ir susirandu tavo ranką – plaštaka vis dar atversta delnu į viršų nuo tada, kai stebėjau likimo linijas. Nusišypsau tam delnui. Tyliai palieku tave.

Mūsų naktis tebuvo nesusipratimas, kvailystė. Susiradau tave, tikėdamasi, kad pabėgau. Koks aklumas. Gyvuliškas nesaugumo jausmas, saugumo troškulys. Vienos nakties sugrįžimas atsisveikinti ir atsiprašyti taip, kad niekas neišgirstų.

(2001-2009 m.)