Lietuvoje užregistruojama gana mažai smurtinių nusikaltimų prieš moterį šeimoje. Sociologiniai tyrimai irgi neleidžia vienareikšmiškai įvertinti, kiek moterų nukentėjo nuo smurtautojų. Antra vertus, beveik 4/5 Lietuvos gyventojų mano, jog smurtas lietuvių šeimose - dažnas reiškinys. Bet kone 90 proc. tų pačių žmonių naiviai mano seksualinę prievartą esant stiprių seksualinių aistrų, o ne poreikio demonstruoti jėgą ir panieką kitam, apraiška. Taigi galima daryti išvadą, kad mūsų krašte smurtas prieš moterį, o ypač smurtas šeimoje, nėra teisingai suvokiamas, todėl ne viena jį patirianti, užuot ryžtingai gynusis, bando pateisinti smurtautoją, tarsi padeda jam ieškodama savo nesančios kaltės. Noriu papasakoti atvejį iš psichologinio konsultavimo: „Susibarėme tarsi dėl niekų, — pasakoja Jolanta, — Simas tiesiog vėliau grįžo namo, aš nespėjau paruošti tokios vakarienės, kokios norėjau. Jis neatsakė, kai paklausiau, kur užtruko, o tik kažką burbtelėjo. Kiniški pyragėliai pridegė. Jis pasišaipė, aš pajutau, kad akyse tvenkiasi ašaros, ir, nenorėdama pravirkti, trenkiau lėkštę su nelaimingaisiais pyragėliais į grindis. Jis ryžtingai stuktelėjo stiklinį stalelį. Stovėjome kaip du kvailiai tarp duženų. Jis suėmė mane už rankų ir papurtė. Staiga pasibučiavome ir vis dar drebėdami iš įniršio ėmėme glamonėtis. O vėliau miegamajame buvo taip gera, kaip retai kada…” Jolanta pasiteiravo: „Ar normalu taip elgtis?” Jolantai kilo įtarimų, kad jos ir vyro ryšys — tai sadisto ir mazochistės?
