Lytinis pažinimas
Iki šiol prisimenu darželio laikų epizodą, kurio esmę supratau tik užaugusi. Visi vaikai pasiruošę pietų miegui: vieni jau snaudžia, kiti dar muistosi, laukdami ateinančio miegelio. Pastariesiems priklausau ir aš. Žvilgteliu į savo kaimynės Vilmutės lovelę ir negaliu atitraukti akių. Ji kažką slepia po antklode, nes paslėpusi rankytes, kažkaip keistai pūškuoja. Nejaugi pasiėmė į lovelę žaisliuką? – bet juk tai draudžiama. Prie Vilmutės prieina auklėtoja, pakelia antklodę – ten nieko įdomaus: jokio žaisliuko, tarp kojyčių sugrūsti naktinukai ir suglamžyta paklodėlė. Bet auklėtoja kažkodėl bara mano kaimynę: ,,Kaip tau negėda! Kodėl ten kiši rankytes?Dabar tu susirgsi ir sesutė leis vaistukus. Tokia didelė mergytė ir taip negražiai elgiesi... Jeigu taip ir toliau darysi, visiems pasakysiu." Vakare auklėtoja mamai patarė ,,tai" pastebėjus trenkti per rankutes – šitaip mergaitė atprasianti nuo blogo įpročio. Mes užaugome, atrodo, perskaitėme daug literatūros apie vaikų auklėjimą, sužinojome, kad vaikų onanizmas – normalus reiškinys, bet, pamatę vaikučius taip tyrinėjant savo kūną, pasimetame. Visa mūsų pedagogika kapituliuoja prieš bobučių pamokymus ir gąsdinimus. Jų ištakos – religijoje (ne išimtis ir mūsų krikščionybė), kuri masturbaciją laikė didžiule nuodėme. XIX a medicina ir pedagogika skelbė masturbaciją baisia liga, sukeliančia atminties sutrikimus, beprotystę, impotenciją ir netgi savižudybę.