Erotika

Erotika ir animacija, rodos, visiškai nesusiejami dalykai. Tikriausiai taip atrodo todėl, kad paprastai animaciniai filmukai skirti mažiems vaikams. Na, ar bent jau paaugliams. Tokio požiūrio šaknų toli ieškoti nereikia - užtenka prisiminti Walt‘ą Disney‘ų, sovietinių laikų gerąją animaciją ir klausimų nebelieka. Tuo tarpu dabar gausu animacinių filmukų, kuriuose galima pamatyti ne tik erotinių vaizdų, bet kartais - ir pornografinių. Tikriausiai kiekvienam aišku, kad šiek filmukai skirti toli gražu ne mažiems vaikams. Dažniausiai jie žymimi ženklu N-16, o kartais ir S. Tačiau net ir specialiais skiriamaisiais ženklais nepažymėtuose animaciniuose filmukuose įmanoma rasti pakankamai daug erotikos. Na, kad ir „Simpsonai" - labai jau dažnai galima pamatyti, kaip Homer‘is pasiguldo į lovą Mardžę, jie abu bučiuojasi ir smagiai kikena. Erotika? Be jokių abejonių - taip! „Pietų parkas" („South park") - taip pat nėra visiškai nekaltas animacinis filmukas. Nepaisant to, kad viską suprasti ir jį žiūrėti gali tik suaugusieji, tačiau erotikos, o gal net ir gašlumo, netrūksta ir jame. Pamenat „Pietų parko" filmą? Na, tą vietą, kur Sadamas Huseinas meilinasi šėtonui ir kalba apie seksą, lovą ir taip toliau? Tokios vietos paprastai ne tik cenzūruojamos - dėl jų visas filmas buvo pažymėtas griežčiausia žyme - S (suaugusiems). Kiekvienais metais pasaulio erotinės animacijos mėgėjus pradžiugina ir festivalis FIAE, skirtas būtent šiam animacijos žanrui.

Žiūrėti norisi, bet žiūrėti draudžiama. Draudžiantieji nė už ką neprisipažins, kad draudimas skirtas žiūrovų smalsumui stiprinti. Jie pamiršta, kad tikslūs anatomijos atlasai domina tik seksualinių fantazijų nukamuotus paauglius. Bet jei moteris fotonuotraukoje bus nors kiek prisidengusi, ji sudomins daug daugiau žiūrovų. Ar nuo tokių vaizdų jie nukentės, o jei nukentės, tai kaip? Net ir tose Vakarų Europos šalyse, kuriose apnuoginto kūno vaizdai lengvai prieinami, daug žmonių mano, jog jie griauna moralę. Antai psichologas Hermanas Schmidtas, apklausęs Vokietijos piliečius, sužinojo, jog 48 proc. vyrų ir 56 proc. moterų manė, kad pornografija ir nuogo kūno vaizdai skatina prievartą ir moralinį pakrikimą. Bet H. Schmidtas uždavė ir dar vieną klastingą klausimą: pasidomėjo, ar atsakiusieji gali patvirtinti šį teiginį savo asmenine ar bent pažįstamų, draugų, kaimynų patirtimi. Atsakiusiųjų „taip" buvo ženkliai mažiau: tik 5 proc. vyrų ir 8 proc. moterų. Panašus klausimas buvo užduotas psichikos sutrikimų specialistams - JAV psichiatrams ir medicinos srityje dirbantiems psichologams. Net 3423 specialistų buvo teirautasi, ar savo profesinėje veikloje susidūrė su pornografijos paskatintu asocialiu elgesiu. 7 proc. specialistų atsakė žiną nors vieną tokį atvejį. Suprantama, kad ir keli nederamai besielgiančiųjų procentai nėra geras dalykas. Juos turėtų atsverti kokia nors nuogybės apžiūrinėjimo nauda. Ji irgi abejotina.

“Seksualinė revoliucija vyksta, ir mes turime jai padėti. Tai - demokratijos ir pilietinės visuomenės kūrimosi sąlyga”, - pareiškė žinomas kino kritikas, fotografas, menotyrininkas, Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto dėstytojas Skirmantas Valiulis. Padėti kurtis laisvai nuo draudimų ir prietarų visuomenei jis nusprendė konkrečiai. “Lietuvai reikia erotikos muziejaus”, - paskelbė iniciatorius. Pirmosios erotinės ekspozicijos atidarymo iškilmes S.Valiulis mintyse regi jau šį rudenį. - Kaip Jus apėmė toks pikantiškas entuziazmas - steigti Lietuvoje erotikos muziejų? - Seniai mąsčiau, kad erotikos muziejaus Lietuvoje reikia. Vienas argumentų, o gal tiksliau kompleksų, - tai, kad erotikos motyvai pas mus keistai idealizuojami, ypač kine. Iš to idealizavimo mes linkę juos iš viso eliminuoti. Sovietiniais metais tokios scenos buvo kerpamos kiaurai, ir tai, ko gero, nieko nuostabaus, nes skaitau knygas apie tai, jog erotiniai motyvai cenzūruojami buvo net Amerikoje. Dėl tokių scenų buvo stabdomi, karpomi ir labai garsūs filmai. - Bet tai jau istorija, ar ne? - Taip, tai praeitis, laisvėjimo procesas prasidėjo ir tęsiasi. Jei turėtume erotikos muziejų, galėtume manyti, kad tasai laisvėjimo procesas vyksta ne tik išoriškai, bet ir viduje.

"Žavi "blondinė" praveria duris ir, ritmingai siūbuodama klubais, artinasi prie darbo kabinete knygą vartančio vyriškio. Moteris, stovėdama už nugaros, apkabina vyrą per liemenį, o jos ranka slysta žemyn... "Laukiau tavo skambučio", - po gražuolės ištartos frazės vyriškis nuplėšia "blondinės" drabužius ir ją nuogą sodina ant atverstos knygos..." Tai epizodas iš erotinio filmo, kurį teko stebėti vėlų vakarą įsijungus vieną Lietuvos televizijos kanalų. Patinka tai ar ne, bet televizijos "priverstos" tenkinti įvairių masių skonį. "Erotiniai filmai, kuriuose rodomi apnuoginti kūnai ir besimylintys žmonės, žadina geismą ir seksualinę žiūrovų vaizduotę. Šio žanro filmuose daug dėmesio skiriama emociniam fonui, pabrėžiamas fizinis malonumas, aistra bei išaukštinama vyro ir moters draugystė. Melodramose, romantinėse komedijose ir kt. žanro filmuose, kurių pagrindinė siužetinė linija pasakoja apie meilės ieškojimą ir jos siekimą, erotiniai elementai - prieskonis" (citata iš užsienio interneto puslapio apie erotinius filmus. - Aut. past.). Dar XIX amžiaus pabaigoje, mažiau nei po metų, kai broliai Liumjerai pasauliui pristatė pirmąjį filmą (tai įvyko 1895 m. gruodžio mėn. - Aut. past.), Prancūziją apskriejo žinia, jog aktorė Luis Vili filme "Le Bain" apsinuogino. Tais pačiais metais kino juostoje buvo įamžintas ir bučinys. Tai tuometinę Katalikų Bažnyčią šokiravo, todėl ji, ką tik atsiradusiame kine įamžintus vaizdus apšaukusi pornografija, prašneko apie cenzūrą.