Prancūzijoje atsisakoma deginimosi be liemenėlės

Deginimasis be liemenėlės kažkada buvo virtęs Prancūzijos visuomenės po 1968-ųjų vasarinės kovos lauku. Išsilavinusi vidurinioji klasė tvirtino, kad moteris turi teisę nusirengti, o šeimų grupės aiškino, jog nuogi speneliai išgąsdins vaikus.

Dešimtmečius Prancūzija didžiavosi būdama pasauline nuogybių paplūdimiuose sostine. Dabar šios tautos moterys vėl prisiminė bikinius. Jaunesnioji moterų karta prisidengia, cituodama naujus feminisčių prioritetus, būgštavimus dėl odos vėžio ir maištą prieš gražaus kūno kultą.

Pirmuosius vasaros mėnesius Prancūzijos akademikai ir istorikai praleido svarstydami apie kažkada buvusio populiariausiu paplūdimio apdaro „monokini" (bikinio apatinė dalis) mirtį, rašo "The Guardian".

Nuo septyniasdešimtųjų, kai Prancūzijos valstybė atsisakė bausti „le topless" paplūdimiuose, toks moterų pusiau nuogumas tapo vasaros Prancūzijoje simboliu. Tai, kad tokia pati laisvė nusirengti puritoniškesnėse valstybėse, kaip pavyzdžiui, JAV, buvo netoleruojama, tapo nacionaliniu pasididžiavimu.

Moters kūnas visuomet buvo socialinių debatų Prancūzijoje centras. Jean-Marie Le Penno ultradešinieji sukūrė plakatą, perspėjantį prieš imigraciją, kuriame parodė nerūpestingas devyniasdešimtųjų Prancūzijos nuogales paplūdimiuose ir kaip kontrastą –užsidangsčiusių burkomis moterų invaziją į paplūdimius 2010 metais.

Tačiau šiuolaikinės 18-30 metų prancūzės atsisako nuogumo, taip padidindamos dviejų dalių bikinių ir senamadiškų maudymosi kostiumėlių pardavimą.

Apklausoje nustatyta, kad 24 proc. moterų trikdo deginimasis be liemenėlės paplūdimyje, o 57 proc. sakė, jog tai tinka sode. Dirbtiniame paplūdimyje Paryžiuje, kuris atidarytas šalia Senos, deginimasis be liemenėlės baudžiamas. Sen Tropezo meras pareiškė, kad atvirukų su kerinčiomis moteriškomis nuogybėmis šiame kurorte mitas pasenęs, nes vis mažiau moterų deginasi be liemenėlės.

Viena maudymosi kostiumėlių pardavėja teigė, kad pasirodymas be liemenėlės jau nebėra feministinis aktas, kadangi jaunai moteriai vienodas su vyrais atlyginimas ir darbo/šeimos balansas yra kur kas svarbesni kovos laukai.

Pačiame šios vasaros fenomeno centre – istoriko Christophe'o Grangerio naujoji knyga „Corps d'été", paplūdimio ir kūno socialinė istorija Prancūzijoje.

Jis rašo: „Šešiasdešimtaisiais ir septyniasdešimtaisiais deginimasis be liemenėlės buvo susijęs su moterų išsivadavimo judėjimu, seksualiniu išsilaisvinimu ir grįžimu prie gamtos.

Feminisčių darbuose parodoma, kaip kova už deginimąsi be liemenėlės buvo taip pat ir moterų kova už teisę daryti tai, ką nori, su savo kūnu. Dabar su tuo susijusios kitokios vertybės, susijusios ne su lygybe, bet su aistra, kūno seksualizavimu, gundymu ir tobulu kūnu.

Nuogumas propaguojamas nebe dėl to, kad moterys jaustųsi ramios ir laisvos. Dabar tai susiję su žiauriu tobulo kūno kultu, kur joks netobulumas nėra toleruojamas."

Kai kuriose sferose kova tebesitęsia. „Les Tumultueuses", jaunų kovingų feminisčių grupė, vis dar kovoja dėl teisės plaukioti viešuosiuose baseinuose be liemenėlės, grįsdamos šį norą faktu, kad vyrų ir moterų kūnai traktuojami skirtingai. „Mano kūnas, jei noriu, kai noriu" – vienas šūkių, kurį jos pasiskolino iš septyniasdešimtųjų kovos. Prieš du mėnesius, kai jų grupė „Les Halles" viešajame baseine Paryžiuje nusiėmė liemenėlės ir nėrė, baseino darbuotojai bergždžiai stengėsi priversti jas prisidengti.

Ankstesnes tokias akcijas baseinuose tekdavo malšinti ir su policijos pagalba. Griežtomis taisyklėmis garsėjančių Paryžiaus baseinų darbuotojai kalba, kad jei būtų leista plaukioti be liemenėlės, plaukikai užsimanytų vis daugiau ir daugiau laisvių, tarkime, plaukioti be kepurėlės ar glaudžių.