Prancūzija

Deginimasis be liemenėlės kažkada buvo virtęs Prancūzijos visuomenės po 1968-ųjų vasarinės kovos lauku. Išsilavinusi vidurinioji klasė tvirtino, kad moteris turi teisę nusirengti, o šeimų grupės aiškino, jog nuogi speneliai išgąsdins vaikus. Dešimtmečius Prancūzija didžiavosi būdama pasauline nuogybių paplūdimiuose sostine. Dabar šios tautos moterys vėl prisiminė bikinius. Jaunesnioji moterų karta prisidengia, cituodama naujus feminisčių prioritetus, būgštavimus dėl odos vėžio ir maištą prieš gražaus kūno kultą. Pirmuosius vasaros mėnesius Prancūzijos akademikai ir istorikai praleido svarstydami apie kažkada buvusio populiariausiu paplūdimio apdaro „monokini" (bikinio apatinė dalis) mirtį, rašo "The Guardian". Nuo septyniasdešimtųjų, kai Prancūzijos valstybė atsisakė bausti „le topless" paplūdimiuose, toks moterų pusiau nuogumas tapo vasaros Prancūzijoje simboliu. Tai, kad tokia pati laisvė nusirengti puritoniškesnėse valstybėse, kaip pavyzdžiui, JAV, buvo netoleruojama, tapo nacionaliniu pasididžiavimu. Moters kūnas visuomet buvo socialinių debatų Prancūzijoje centras. Jean-Marie Le Penno ultradešinieji sukūrė plakatą, perspėjantį prieš imigraciją, kuriame parodė nerūpestingas devyniasdešimtųjų Prancūzijos nuogales paplūdimiuose ir kaip kontrastą –užsidangsčiusių burkomis moterų invaziją į paplūdimius 2010 metais. Tačiau šiuolaikinės 18-30 metų prancūzės atsisako nuogumo, taip padidindamos dviejų dalių bikinių ir senamadiškų maudymosi kostiumėlių pardavimą.