Vaidotas ir lesbietės

Pripažinkime iškart - Vaidoto Žuko komentaras per Lietuvos radijo laidą apie Europos Parlamento komisarės Dalios Grybauskaitės tariamą homoseksualinę orientaciją buvo idiotiškas, kaip yra idiotiškas jo pasiteisinimas: esą Lietuvos piliečiai privalo žinoti, kokie veiksniai galėtų lemti tokios pareigūnės sprendimus.

Šie pareiškimai, atrodo, siejami su Lietuvoje sklindančiais gandais, esą Europos Sąjungą valdo “pedofilų mafija” (pedofilai, žinoma, Lietuvoje tapatinami su homoseksualais). Kaip bet kokios sąmokslo teorijos (pasaulį valdo masonų/žydų/katalikų mafijos), taip ir šios neverta mėginti paneigti, nes sąmokslų teoretikų neįtikinsi. Neigdamas sąmokslą paprasčiausiai esi laikomas jo dalyviu. Mėginti paneigti sąmokslų teorijas tiesiog neverta, bent jau kol sąmokslų teoretikai nenurodo, kuriomis sąlygomis arba kokių įrodymų užtektų jų teorijai paneigti. Jei sąmokslų teoretikai išvis leidžiasi į tokias kalbas, dažniausiai keliamos neįmanomos sąlygos, reikalaujama neįmanomų įrodymų. Geriausia – kai reikalaujama įrodyti, jog sąmokslo nėra, nes kitu atveju jis yra. Logikos taisyklės čia niekuo dėtos.

Šiaip tas įvykis Lietuvos radijo eteryje įdomus ne tiek savaime, kiek įdomūs jo atgarsiai. Pirma įvykio pasekmė – imta tvirtinti, jog V. Žuko pareiškimas apie D. Grybauskaitę lygus šmeižtui. Bet ar galima laikyti moters pavadinimą lesbiete šmeižtu, jei valstybėje, bent jau oficialiai, buvimas lesbiete nelaikomas nei nusikaltimu, nei išvis neigiamu dalyku?Žinoma, čia truputį piktnaudžiauju žodžiu “oficialiai,” nes visi puikiai žinome, jog Lietuvoje, kaip ir Amerikoje, daugumos požiūris į homoseksualumą yra neigiamas. Kita vertus, įstatymai homoseksualinės orientacijos nedraudžia. Taigi ko čia gėdijamasi?

Beje, mes nežinome, ar V. Žuko komentaras – teisybė. Bet jei Grybauskaitė nėra lesbietė, kaip aš nesu juodaodis, ar pavadinimas manęs juodaodžiu, arba Grybauskaitės lesbiete yra šmeižtas ar net “kišimasis” į mano privatų gyvenimą? Nepaisant to, ar Grybauskaitė – lesbietė ar ne, ar tai ne puiki proga pasisakyti prieš gėjų ir lesbiečių diskriminavimą apskritai? Komisarė galėtų pareikšti: “Apie savo seksualinę orientaciją nekalbėsiu, tačiau galiu pasakyti, jog buvimas lesbiete arba gėjumi man nebūtų gėda, ir netrukdytų vykdyti savo pareigų nė kiek labiau nei kito heteroseksualumas”.

Toks pareiškimas galėtų Lietuvoje paskatinti svarbų visuomeninį dialogą apie homoseksualumą. Ligi šiol apie tai dažniausiai kalbama tik pašnabždomis, “pogrindyje,” kur sklinda gandai apie “pedofilus” ir “gėjų mafijas,” kur didžiausio dėmesio susilaukia kraštutinės pažiūros ir sąmokslų teorijos, nes šalies elitas, apleisdamas savo atsakomybę tokiam dialogui vadovauti ir jį paskatinti, atviras diskusijas apie homoseksualus ir jų vaidmenį visuomenėje laiko “politiškai nekorektiškomis”. Užuot skatinę tokius dialogus, politikai labiau linkę arba šį klausimą ignoruoti, arba diskusijas tiesiog dusinti, matyt, nepasitikėdami savo “runkelių rinkėjų” pajėgumu tolerantiškai ir blaiviai tokiose diskusijose dalyvauti. Užuot paskatinus visuomenės dialogą, nurodinėjama, kaip elgtis “iš viršaus”, kas, be abejo, šiek tiek apsaugo seksualines mažumas nuo oficialaus persekiojimo. Bet galimas daiktas, jog toks žodžio laisvės užgniaužimas būtent skatina gandus apie “gėjų mafijas” ir sustiprina visuomenės priešiškumą homoseksualams apskritai. Atrodo, taip įvyko Jungtinėse Valstijose, kur pastaruoju metu kelių valstijų teismai nusprendė, jog homoseksualų santuokas privaloma įteisinti, jie apėjo rinkėjus ir jų atstovus (žinoma, pastarieji irgi neskuba šiuo klausimu diskutuoti dėl tų pačių priežasčių, kodėl jo vengia europiečių elitas). Tačiau gėjų ir lesbiečių teisių gynėjų akimis, tokio teismų “diktato” pasekmės buvo gana neigiamos – vienuolika valstijų nusprendė referendumais šį klausimą svarstyti, gėjų santuokas oficialiai uždraudė, o Kongresas yra spaudžiamas pritarti net federacijos konstitucijos pataisai, užkertančiai homoseksualams kelią prie altoriaus.

Ne veltui demokratinėse šalyse visuomenei opūs sprendimai paliekami parlamentams. Parlamentarai, turėdami kartkartėmis atsakyti už savo veiklą rinkėjams, bus labiau linkę piliečius įtraukti į diskusijas apie tokį visuomenei svarbų klausimą, kaip santuokos sampratos keitimą. Neišrinktasis elitas, užbėgdamas rinkėjams už akių ir primesdamas savo diktuojamą sprendimą, kad ir remiantis “žmogaus teisėmis,” gali kaip tik padidinti tą homofobiją, su kuria kovojama. Galbūt homoseksualų statusą galima laikyti ir žmogaus teisių klausimu, bet daugumai tokia “žmogaus teisė” yra naujovė, kuriai žmones reikia paruošti, pavyzdžiui, visuomeniniu dialogu ir svarstybomis parlamente. Kitaip negalima stebėtis, jei susilaukiama stiprios neigiamos reakcijos.

Galop ta pati žodžio laisvė. Iš darbo dabar pašalintasis V. Žukas buvo Lietuvos radijo samdomas vadovauti pokalbių laidai, kurioje buvo tikimasi ne tik pašnekovų, bet ir jo nuomonių ir pastabų, kad ir kokios jos būtų pagrįstos ar nepagrįstos, aktualios ar nereikšmingos, įžūlios ar banalios. Sakoma, kad žodžio laisvė, jeigu ji išvis turi kokią nors reikšmę, reiškia ne laisvę sakyti tai, su kuo visi (arba bent jau elitas) sutinka, o būtent teisę sakyti tai, kas daugeliui, gal net daugumai, o ypač elitui gal nepatinka.

Nori, nenori, D. Grybauskaitė yra to elito narė. Ji yra valstybės atstovė Europos Komisijoje, ir ji turi susitaikyti su tuo, kad apžvalgininkai bei rinkėjai apskritai kartais neteisingai arba neapgalvotai komentuos jos charakterį ir veiksmus, svarstant jos veiklą šiose svarbiose pareigose. Demokratiškoje visuomenėje turi būti saugoma rinkėjų teisė pasisakyti savais žodžiais, net jei jų mintys nukrypsta nuo temos arba skamba įžūliai. Bausdama žmones už kritiškas pastabas, valstybės institucijos kuria atmosferą, kurioje nedrąsu valdžią ir politikus kritikuoti, o tai neugdo pilietinės visuomenės.

Lietuvos radijas, būdamas valstybės, t.y. visuomenės finansuojamas radijas, sakyčiau, turi ypatingą pareigą įrodyti savo nešališkumą ir ginti žodžio laisvę, jei nori toliau pelnyti klausytojų pasitikėjimą. Dėl to, manau, radijo vadovybė turėtų labiau ginti savo žurnalistų žodžio laisvę, jų teisę komentuoti įvykius savaip, nei elito teisę būti “neįžeistiems” (ar jie nepakankamai galingi apsiginti patys savais žodžiais?) ir palikti visuomenei spręsti, ar radijo apžvalgininkų klausytis, ar nesiklausyti. Voltaire’as siūlė ginti iki mirties net aršiausių savo priešų žodžio laisvę. Įdomu, kiek Lietuvos žurnalistų, nors gal nesutikdami su V. Žuko pastabomis, išdrįs apginti jo teisę jas išsakyti?