Lyties išsilaisvinimas iš uždarumo gniaužtų

Šiandieninę Lietuvos ir Europos kultūrą pripildo daugelis anksčiau išstumtų ar net užgniaužtų, laikytų marginaliais, periferiniais sąjūdžių. Taip kuriamas įvairesnis, dinamiškesnis, originalesnis ir kūrybingesnis pasaulis. Didesne kultūros formų įvairove savo pasaulėžiūrą dabar reiškia etninės mažumos, nepripažintos tautos (čigonai, karaimai, kurdai, JAV indėnai, Australijos aborigenai ir pan.), subkultūros (pankai, hip-hopo fanai, metalistai, senieji hipiai), neįprastos religinės ir ezoterinės bendruomenės (dažniausiai vadinamos New Age vardu), neo-gentys (pvz., gentinę savivaldą prikeliantys žemaičiai, žemgaliai, kuršiai, sėliai ir t. t.), kai kurios subtilias problemas atstovaujančios NVO (nevyriausybinės organizacijos), pagaliau – ir atstumtosios lyties grupės. Šiai grupei priklauso vadinamoji „keistuolių“ – Kvir (Qweer) nacija.

Kvir nacijai priskiriami pirmiausiai vyriškos ir moteriškos giminės homoseksualai (gėjai ir lesbietės), taip pat transseksualai, transvestitai (asmenys, siejantys lytį su persirengimo reiškiniu), įvairūs fetišistai. Ilgą laiką šios asmenų grupės patyrė vienokį arba kitokį struktūrinį spaudimą, ribojusį jų pasaulėjautos ir pasaulėžiūros raidą, o iš „normaliesiems“ priskiriamų asmenų pusės patyrė žeminimą, jų žmogiškojo orumo niekinimą.

Etniniu požiūriu, vieni pirmųjų dėl savo teisių pradėjo kovoti žydai, ilgainiui iš persekiojamos, niekinamos ir ribojamos tautos virtę visaverčių, laisvų asmenų bendruomene. Analogiškos struktūrinės priespaudos lemtį patyrė ir moterys. Feministinės kritikos banga nurodė patriarchalinės savivaldos ribas ir perversijas.

Tradicinis kultūrinis, politinis, ekonominis vyrų dominavimas menkina moterų galimybes dalyvauti verslo, politikos, meno pasaulyje ir taip susiaurina žmogiškųjų resursų raidą, skatina tuščiagarbės agresijos raišką, visuomenės modernizaciją daro mažai efektyvia.

Analogišką struktūrinę patirtį turi ir buvusios kolonijos, kurioms priskiriamos ir Baltijos šalys. Sovietinė ekonominė, socialinė, kultūrinė hegemonija ir atitinkama struktūrinė priespauda atsispindėjo mokyklų programose, archyvų ir muziejų veiklos nuostatose, biurokratiniame valdymo organizavime. Tai galiausiai lėmė lietuviškos literatūros hibridiškumą, jos sąveiką su sovietine literatūra ir režimo struktūromis. Seksualinės mažumos – kvir tauta – iki šiol Lietuvoje patiria struktūrinę-funkcinę priespaudą.

Išsiaiškinti, kas yra struktūrinio spaudimo formos, gali padėti keletas pavyzdžių, pateikiamų sutirštintomis spalvomis. Draudimai berniukams žaisti su lėlėmis, mergaitėms lakstyti su žaisliniais ginklais, kunigams prekiauti turguje, moterims dirbti tolimųjų reisų vairuotojomis – tai tik maža didžiulio struktūrinių, neformalių draudimų sąrašo dalis. Nė vienas iš šių tabu nėra sankcionuotas įstatymų. Visus šiuos draudimus įkūnija nerašytos elgesio normos, vietinio žinojimo kodeksai. Kai berniukai ugdomi akcentuojant perdėtą kovingumą, kai jie skatinami būti kariais, ambicingais technikais, inžinieriais, išskirtiniais lyderiais, yra stiprinamas jų agresyvumas, skurdinama emocinė kalba ir meninė asmens saviraiška bei menkinama solidarumo formų įvairovė. Kiekvienas toks angažuotas spaudimas ir perdėjimas skurdina žmogiškuosius resursus.

Lietuvoje žmogiškasis kapitalas yra pagrindinis, lemiantis socialinės, ekonominės raidos faktorius. Kvalifikuotos jėgos stygius jaučiamas jau dabar. Tačiau neįsisąmoninama, kad žmogiškųjų resursų plėtrą lemia kokybinis vartojimo, meninės saviraiškos, pasaulėjautos, kalbos ir žodynų įvairovės didėjimas.

Spartesnę mūsų visuomenės raidą skatintų įvairiataučių, skirtingos rasės, lytinio identiteto žmonių bendruomenių, subkultūrų, keisčiausių NVO ir solidarumo grupių gausėjimas. Viltis, kad į užsienį išvažiavęs jaunimas grįš ir išgelbės Lietuvos pensininkus, yra mažų mažiausiai anachronistinė, šiuolaikinę visuomenę piešianti XX amžiaus pradžios nacionalizmo spalvomis.

Marginalios etninės, subkultūrinės ar lyties grupės, patirdamos hegemoninės kultūros ar lyties santykių struktūrinį spaudimą, užsidaro, užsisklendžia, taip tik sustiprindamos prieš jas nukreiptą agresiją. Juk kokiems nors nacionalistams, sovietinių idealų saugotojams ar akliems religiniams fanatikams atrodo, kad jie yra teisūs, o jų nepakanta Kitokiems duoda rezultatų – mobilizuoja visuomenę, taip nukreipiamas dėmesys nuo vis didėjančių visuomenės poreikių ir jų tenkinimo galimybių. Tačiau modernizacijos raidos analizė rodo, jog produktyvių žmogiškųjų resursų plėtra yra neišvengiamai susijusi su kokybiniu įvairovės didėjimu. Be šio faktoriaus negalima sparti mokslinė, technologinė, socialinė pažanga.

Hegemoninis spaudimas kuria įvairaus rango atskirties grupes ir skirtingo lygio uždarumą. Pirmasis pasipriešinimo šiam susvetinimui žingsnis yra susijęs su Kito teisių pripažinimu. šiuolaikinėje Lietuvos filosofijoje, sociologijoje, sociokultūrinėje antropologijoje nuolat diskutuojama, įtvirtinama Kito figūra, šios idėjos atgarsiai jau girdimi politiniuose sprendimuose, atsispindi įstatymuose. Tačiau tai tik pirmasis žingsnis. Kito – daugumai neįprasto – įvardijimas dar neatveria lygybės, bendradarbiavimo, nesukuria efektyvių socialinių tinklų, produktyvių kaimynystės programų, o tik sudaro tam prielaidas. Pagarba Kitam, apie kurią tiek kalba filosofai, nors ir padeda atverti socialinės atskirties fenomeną ir jį sušvelninti, tačiau ne panaikina, o išsaugo skirtingumą – pagarba pabrėžiama distancija. Priešingai, modernių Vakarų visuomenių idealu laikomas toks Kitų pripažinimas, kai jų nebelieka nepatiklaus stebėjimo lauke.

Šiuolaikinė moderni visuomenė reikalauja, kad, pavyzdžiui, etniškumas (tai, kad esi žydas, palestinietis, rusas, lenkas ir pan.) nebūtų pabrėžiamas priimant į darbą, ribojant viešųjų paslaugų įmonių lankymas.
Reikalaujama, kad šis nepastebėjimas taptų savaimine, neabejotina ir papildomos agitacijos nereikalaujančia norma. To paties siekia ir Kvirai: jie nori, kad homoseksualios pakraipos asmenų pasaulėjauta, jų politinė, socialinė raiška būtų savaime suprantama ir dėl to būtų specialiai nestebima, kaip kad nepastebimas vaikino ir merginos pasivaikščiojimas susikibus rankomis. Taip Kitas praranda Ypatingumą ir tampa savaime suprantamu. Daugelyje Čikagos, Niujorko universitetų platinamų laikraščių teko matyti specialius Kvir priedus, kurie nesukeldavo jokio ažiotažo, kaip kad šiandien Lietuvoje nieko nebedomina reklaminiai puslapiai – tai jau tapo norma.

Kvirų – šių keistų seksualinių potraukių turinčių žmonių – atvirumą skatina ne tik žmogiškojo orumo užtikrinimo poreikis, bet ir ŽIV keliamos problemos, ekonominiai šių asmenų teisių pažeidimai (homoseksualių šeimų „sutuoktiniai“ negali vienas kitam palikti savo turto ta pačia tvarka, kaip tai daroma heteroseksualiose šeimose).

Hegemoninė, arba kiek švelnesnė, Kitoniškumo priespauda pasireiškia politikos, teisės, žiniasklaidos ir audiovizualinių menų srityse. Žiniasklaida, plačiau – media (internetas, kitos elektroninės komunikacijos priemonės) sukuria viešumo efektą, suteikia galimybę veikti viešosios nuomonės balansą, diskutuoti ne tik apie homofobų ydas, bet ir apie homoseksualų ribojimo pasekmes. Nors tai – dar nepolitinis sprendimas, bet tai jau yra pasirodymo drąsa, išsilaisvinimas. Jis atveria socialines galimybes, suteikia jėgų atstumtųjų grupių meniniams pasirodymams, bendradarbiavimui su platesne visuomene, o vėliau jau daro įtaką ir teisiniams pokyčiams. Viešas pasirodymas žiniasklaidoje reikštų: štai mes esame tokie – su savo ir jūsų skausmingomis problemomis, savo kalba, pasaulio jausena, kūrybos polėkiais, kurie galėtų praturtinti pasaulį, o įsprausti į struktūrinio spaudimo ribas, nuolat gimdo nepakantą ir baimę.

Šiaulių universiteto Kultūrinės antropologijos centras kartu su kai kuriais kitais ŠU mokslininkais, kitų universitetų centrais (pirmiausiai – lyčių studijų ir moterų) siekia skatinti, remti visuomenės įvairovės raidą. Šiuo tikslu padedam organizuoti Kvir nacijai atstovaujančių menininkų parodas, prisidedam rengiant „Lyčių studijų žodyną“, kuriame siekiama atspindėti svarbiausias lyčių (moterų, vyrų, homoseksualų) socialines ir kultūrines kategorijas. Ši centro veikla, tiesiogiai nesusijusi su jokių naujų seksualinių santykių formų reklama, o tik su jų tyrimu ir analize, leidžia stebėti nuolatinę struktūrinę opoziciją, moralinį ir tradicinį nepasitenkinimą, kurį Kitų atžvilgiu demonstruoja atskiros visuomenės grupės. Tai liudija apie visuomenės nepakantą lyties įvairovės raiškai, stabdančią ir bendrąją modernizaciją, ir turizmo, popkultūros, meninių sąjūdžių bei identitetų raidą.

Kultūros mėnraštis Park@s
Nr.21
2004 m. spalis