Iki XIX amžiaus pabaigos, kai seksologai pradėjo apibrėžti socialinę kategoriją „lesbietė“, nebuvo visuotinai vartojamo termino, apibūdinančio moterų seksualinę meilę kitoms moterims. Dėl to istorikams sudėtinga nustatyti ir aprašyti ankstyvąsias lesbiečių tapatybės apraiškas.
Visame pasaulyje istoriniuose šaltiniuose dažniausiai buvo vaizduojami vyrai, o heteroseksualumas laikytas savaime suprantama norma. Todėl informacija apie ankstyvąją lesbiečių kultūrą neretai būna pateikta šališkai arba jos apskritai trūksta.
Vis dėlto atidžiai nagrinėjant istorinius dokumentus galima aptikti moterų tarpusavio meilės, intymumo ir bendro gyvenimo pėdsakų. Lesbiečių istorija taip pat atskleidžia platesnius lyčių vaidmenų ir moterų padėties patriarchalinėje visuomenėje pokyčius.
Ankstyvoji lesbiečių istorija: svarbiausios datos
1700 m. pr. Kr. – Hamurabio teisynas
Hamurabio teisynas laikomas vienu ankstyviausių išlikusių istorinių dokumentų, kuriuose, kaip teigiama šiame istoriniame šaltinyje, minimos moterys, galėjusios sudaryti santuokas su kitomis moterimis. Jame vartojamas terminas „salzikrum“, verčiamas kaip „vyro dukterys“ arba „dukterys-vyrai“.
VII a. pr. Kr. – poetė Sapfo
Graikų poetė Sapfo gimė Lesbo saloje – būtent nuo šios vietovės pavadinimo kilo žodis „lesbietė“.
Iki mūsų dienų išlikę kai kurie jos poezijos fragmentai liudija stiprius jausmus, meilę ir susižavėjimą moterimis. Sapfo kūryba tapo vienu svarbiausių istorinių šaltinių, siejamų su moterų tarpusavio meile.
1649 m. – pirmasis žinomas lesbiečių istorijos įrašas Amerikoje
Viename ankstyviausių žinomų Amerikos istorijos dokumentų apie moterų tarpusavio intymumą aprašyta Plimuto kolonijos byla, kurioje dvi moterys – Sara Norman ir Mary Hammon – buvo teisiamos dėl tariamo „nepadoraus elgesio“.
Jaunesnioji moteris buvo išteisinta įspėjus ją dėl elgesio, o vyresnioji turėjo viešai pripažinti seksualinio pobūdžio intymumą.
1655 m. – moterų homoseksualumo draudimas JAV
Naujajame Heivene, Konektikuto kolonijoje, į įstatymus prieš sodomiją pirmą kartą Jungtinių Valstijų istorijoje buvo įtrauktas konkretus draudimas, taikytas ir moterų homoseksualiems santykiams.
1861 m. – Sarah Emma Edmondson
Siekdama gyventi savarankiškai ir pabėgti nuo smurtaujančio tėvo, Sarah Emma Edmondson persirengė vyru ir pasivadino Franklinu Thompsonu.
Pasivadinusi vyrišku vardu, ji įstojo į Sąjungos kariuomenę ir dvejus metus tarnavo kaip vyras. Istoriniuose šaltiniuose minima ir daugiau gimimo metu moterimis priskirtų asmenų, kurie per karą dalyvavo persirengę vyrais.
1883 m. – termino „lesbietė“ pavartojimas JAV medicinos žurnale
1883 m. JAV medicinos žurnale terminas „lesbietė“ buvo pavartotas apibūdinant Josephą Lobdellą, gimusį Lucy Ann vardu.
Lobdellas gimimo metu buvo priskirtas moterų lyčiai, tačiau visą gyvenimą gyveno kaip vyras. Šiandien, vertinant jo gyvenimą šiuolaikinių lyčių tapatybės sampratų požiūriu, svarbu atsižvelgti į tai, kad jis gali būti laikomas translyčiu vyru, o ne tiesiog priskiriamas lesbiečių istorijai.
1894 m. – Anna Morris, žinoma kaip Frank Blunt
Viskonsino valstijoje, Blek River Folse, Anna Morris, taip pat žinoma kaip Frank Blunt, penkiolika metų gyveno su žmona.
Po to, kai buvo suimta dėl plėšimo, paaiškėjo, kad ji gimimo metu buvo priskirta moterų lyčiai. Istorijoje žinoma daug panašių atvejų, kai moterys palaikė santykius su kitomis moterimis, o viena iš partnerių viešumoje prisistatydavo vyru.
1904 m. – Anna Rüling ir lesbiečių pilietinės teisės
Vokietijoje Anna Rüling viešai pasisakė už lesbiečių pilietines teises. Ji laikoma viena pirmųjų moterų, viešai gynusių lesbiečių teises ir lygybę.
Jos pasisakymas tapo svarbiu ankstyvosios kovos už homoseksualių moterų teises istorijos įvykiu.
Kodėl svarbu pažinti ankstyvąją lesbiečių istoriją?
Ankstyvoji lesbiečių istorija rodo, kad moterų tarpusavio meilė, intymūs santykiai ir bendras gyvenimas egzistavo dar gerokai prieš atsirandant šiuolaikiniam terminui „lesbietė“.
Dėl istorinių dokumentų trūkumo, visuomenės išankstinių nuostatų ir patriarchalinių normų daugelio moterų gyvenimo istorijos liko nepapasakotos. Todėl išlikę įrašai, laiškai, poezija ir teismo dokumentai yra ypač svarbūs siekiant geriau suprasti praeities moterų gyvenimą.
Šios istorijos taip pat primena, kad seksualinė orientacija, lytinė tapatybė ir visuomenės požiūris į jas laikui bėgant keitėsi. Todėl istorinius asmenis svarbu vertinti atsižvelgiant į jų laikmečio aplinkybes ir vengti automatiškai taikyti šiuolaikines tapatybės kategorijas.
Istorinis šaltinis: ONE Archives Foundation parengta parodos informacinė medžiaga „Early Lesbian History“. Organizacija yra seniausios LGBTQ+ organizacijos Jungtinėse Valstijose pagrindu veikiantis archyvinės istorijos centras ir bendradarbiauja su Pietų Kalifornijos universiteto ONE Archives rinkiniu.
Istorinės parodos nuotraukose ir iliustracijose: XX a. trečiojo dešimtmečio lesbietės, atlikėja Vesta Tilley, dirbančios moterys, moterys hamake, Cesare Lombroso kūrinys „Coppia lesbica“, Elsa Gidlow knygos „Sapphic Songs, Eighteen to Eighty“ viršelis ir Maximiliano Pirnerio 1903 m. kūrinys.
Įvertinkite straipsnį