Ekshibicionizmas
Tai neprimena alkio įprasta prasme. Alkį galima ištverti, jį įveikti protu, nuraminti laiku ar nukreipus dėmesį į kažką kita. Tai kažkas kur kas despotiškesnio – nerami audra, kuri sukasi po mano šonkauliais ir kurios neįmanoma nuraminti. Ji kyla pačiomis nepatogiausiomis valandomis, nekviesta ir negailestinga, kol nuspalvina kiekvieną mintį, kiekvieną žvilgsnį, kiekvieną kvėpavimą, kurį drįstu paimti. Bandžiau jai suteikti vardą, sušvelninti ją švelnesne kalba, bet ji tik juokiasi iš tokių pastangų. Tai ne tas troškimas, kokį pažįsta kiti. Tai jėga, kuri užgožia tiek pageidavimus, tiek padorumą, palikdama mane dreifuojančią jos sūkuryje, griebiantis už bet kokios uosto, kuris galėtų man suteikti akimirkos atokvėpį.
O labiausiai mane gąsdina ne jo intensyvumas, o pasidavimas, kurio jis reikalauja. Jaučiu, kaip mano ribos tampa neaiškios, kaip mano kruopščiai išskirti skirtumai ištirpsta ir tampa nereikšmingi, kai poreikis išauga už proto ribų. Mane jau nebeveda ilgesys ar prisirišimas, bet varo grynasis poreikis nuraminti viduje siaučiančią audrą. Tokiais momentais vos atpažįstu moterį, į kurią pavirstu, taip pasiryžusią atsisakyti orumo, lūkesčių, net pačios tapatybės, vardan trumpalaikės ramybės pažado. Tačiau kai audra atslūgsta, kaip visos audros ir turi atslūgti, ji palieka baisią ramybę, ir aš esu priversta susitaikyti su tuo, kaip toli nukeliavau nuo to, kuo kadaise maniau esanti.
Būtent ši diena išsiskiria kaip ta, kai supratau, kad turiu patenkinti savo seksualinius poreikius. Dabar, žvelgdama atgal, suprantu, kad tai – akimirka, kurią aprašyti yra jaudinanti, o kitiems – jaudinanti skaityti ir įsivaizduoti. Tačiau tai buvo bene didžiausias pažeminimas, kurį sau patyriau.
Tai buvo liepos mėnesio penktadienio popietė. Tą vasarą aš buvau toje vietovėje stažuotėje ir savaitgaliui grįžau namo pas tėvus. Nieko ypatingo. Žinojau, kad tai reiškia, jog susitikti su kuo nors nebus galimybės, bet žinojau, kad sugebėsiu ištverti.
Prieš tai vakare pas mane buvo atėjęs draugas. Seksas buvo, švelniai tariant, nuviliantis. Jis nesugebėjo manęs patenkinti, o pats baigė pernelyg greitai. Tai buvo taip frustruojanča, kad net po to nesugebėjau pasiekti orgazmo. Mano troškimas sekso liko nepatenkintas. Net kai kitą rytą pabudau, galėjau priartėti iki orgazmo taip, kad tai kankino, bet tiesiog negalėjau pasiekti orgazmo. Tuo metu, būdama jauna suaugusi, jau buvau įsigijusi savo pirmąjį dildo, bet dar nebuvau pasiryžusi pirkti vibratoriaus.
Kitą rytą pramiegojau ir vos spėjau nusiprausti. Prieš išeidama pro duris greitai užsimetiau vasarinę suknelę. Manęs laukė įprasta 3 valandų kelionė automobiliu. Važiuodama lieku viena su savo mintimis. Galvoju apie praėjusios nakties nusivylimą. Tai veda prie minčių apie geresnį seksą. Per maždaug 45 minutes man pavyko save sužadinti iki frustruojančio lygio. Bandau užgožti tas mintis muzika, bet veltui. Mano klitoris yra patinęs ir jaučiu, kaip esu sudrėkusi.
Manyje slypinti nimfomanė prabilo. „Žinai, kad turi tai išspręsti, kol grįši namo.“
Ji mane erzino.
„Ką, po velnių, man daryti?“ – garsiai sušukau.
Nimfomanė toliau erzino: „Po kelių mylių yra poilsio aikštelė.“
Ar ji tikrai tai siūlė? Pradedu skaičiuoti.
„Tai gana didelė poilsio aikštelė. Ar likčiau mašinoje? Ar ečiau į tualetą? Ne, būčiau pernelyg triukšminga, o tada kas? Mane suims? O jei kas nors mane pamatys mašinoje?“
„Jiems tai suteiktų jaudulio, o mums leistų pasiekti dar stipresnį orgazmą.“ Ji vis dar mane erzina.
Įvažiuoju į poilsio aikštelę. Pastatau toliausiai kampe, kurį tik galiu rasti. Įvažiuoju atbuline eiga į vietą. Pamaniau, kad taip turėsiu daugiau šansų pamatyti, jei kas nors artės.
Pakeliu suknelę. Kandu lūpą, spręsdama, ar tikrai tai darysiu. Nespėjau net persigalvoti, o mano ranka jau slenka prie mano lyties. Išskėčiu lūpas ir iškart pasiekiu klitorį. Bandau būti tyli, bet negaliu susilaikyti nuo dejonės.
Iš pradžių norėjau, kad tai greitai pasibaigtų. Bet tada pajutau tikrą malonumą ir visiškai įsitraukiau. Trindavau klitorį iki pat orgazmo ribos, o tada sulėtindavau, kad atimčiau iš savęs tą malonumą.
„Nori, kad tave pagautų? Nori, tiesa? Gal tai bus koks nors karštas vyras, kuris tave išduls kaip tą kekšę, kokia esi? Gal tai bus kas nors, kurį turėsi papirkti savo burna?“
Nimfomanė mėgavosi ištvirkavimu ir vis dar norėjo daugiau.
Man reikėjo pajusti kažką, bet ką nors savo makštyje. Turiu tik savo pirštus. Esu tokia sudrėkusi, kad du pirštai įslysta be jokio pasipriešinimo. Pradedu juos stumti vis greičiau ir greičiau. Pasineriu į tą akimirką ir man rūpi tik pasiekti orgazmą. Pastebiu artėjantį automobilį, bet tęsiu toliau. Jei kas, tai būtent tas paskutinis postūmis, kurio man reikėjo, ir aš pasiekiu orgazmą. Garsiai dejavau, kai intensyvaus orgazmo metu pati save tenkinau.
Kai tik sustojau ir po orgazmo grįžo aiškumas, mane apėmė panika. Ar kas nors matė? Ar man tikrai pavyko išsisukti? Pastebėjau, kad prie mano automobilio artėja žmogus. Tai nebuvo policininkas, todėl man buvo visiškai nesvarbu, kas tai buvo. Užvedžiau variklį ir išvažiavau iš ten.
Blogiausia buvo tai, kad kitas dvi valandas turėjau sėdėti ant savo pačios sukurto drėgno ploto. Mano suknelės nugara buvo permirkusi nuo makšties skysčių ir prakaito mišinio. Džiūstant šlaunims, jos tapo lipnios, ir man tekdavo jas pakoreguoti. Kiekvieną kartą galvodama, kaip aš ką tik save pažeminau.
Tai buvo tarsi peilio dūris į pažeminimo žaizdą. Grįžusi namo, vis dar jaučiau, kad suknelė drėgna. Nusprendžiau, kad geriausias pasiteisinimas – išpilti ant savęs visą vandens butelį. Taigi, prieš išlipdama iš automobilio, išpyliau vandenį ant savo kelių. Nuskubėjau į namus persirengti.
Mano nimfomanė buvo priėmusi daug nešvankių sprendimų už mane. Bet vieša masturbacija nebuvo viena iš tų dalykų, kuriuos kada nors maniau, kad padarysiu. Dabar buvo peržengta dar viena riba. Žinojau, kad bus tik sunkiau įtikinti save to nebekartoti.
Įvertinkite straipsnį