Seksualinė prievarta prieš vaikus

Su psichologe-psichoterapeute, Paramos vaikams centro programų koordinatore Erna Petkute kalbamės apie Paramos vaikams centro patirtį dirbant su seksualinę prievartą patyrusiais vaikais.

Kada ir kaip Paramos vaikams centras susidurė su seksualinės prievartos prieš vaikus problema?

- Paramos vaikams centras yra organizacija, kuri savo veikloje daug dėmesio skiria mokymui, švietimui, leidybai, psichologinių konsultacijų paslaugoms ir savanorių parengimui darbui su vaikais, paaugliais, jaunimu. Savo organizacijos veiklą pradėjome Atviros Lietuvos fonde nuo individualios savanoriškos vaikų globos, t.y. prisijungėme prie tarptautinės programos "Big Brothers/Big Sisters" įgyvendinimo. Kadangi priėmimo į programą metu turėjome nuspręsti kokiems vaikams mes galime padėti, o tuomet paaiškėjo, kad dalis programoje dalyvavusių vaikų (tiesa, nedidelė dalis, nes apie tai 1995 metais dar tik buvo pradedama kalbėti), yra patyrę seksualinę prievartą ir jiems nepakanka vien tik mūsų organizacijos savanorio draugystės. Tad tokioje situacijoje ir gimė mūsų inciatyva kaip nors prisidėti. Tuo pat metu palankiai susiklostė aplinkybės ir Atviros visuomenės instituto (Sorošo fondo) Niujorke dėka atsirado galimybė dalyvauti jų remiamoje bei organizuojamoje prievartos prieš vaikus prevencijos programoje. Ši programa apėmė plačias sritis: prievartos prieš vaikus prevencijos organizavimo, struktūrų kūrimo gairių, diagnostikos, vaikų gydymo, vaiko ir šeimos konsultavimo, įvairių profesonalų rengimo ir kt. klausimus. Buvo organizuojami tiek bendri, tiek atskiri seminarai teisininkams, socialiniams darbuotojams, psichologams, pedagogams, gydytojams(pediatrams, ginekologams), kurie savo praktikoje susiduria su vaikais. Taip pat buvo sudaromos galimybės dalyvauti įvairiausiuose mokymuose. Tad mūsų organizacija įsijungė į tuos mokymus kaip Paramos vaikams centras. Tarpininkavome, kad Lietuvos specialistai, dirbantys su vaikais ir susiduriantys su jų problemomis, galėtų dalyvauti tuose seminaruose, konferencijose ir mokymuose, kurie buvo rengiami įvairiose Europos šalyse. Ir nuo tada jau patys aktyviai užsiimame prievartos prieš vaikus prevencija ir gydymu.

Papasakokite apie intervenciją ir prevencinį darbą

- Jeigu intervenciją apibrėšime kaip įvairių poveikio priemonių ar veiksmų taikymą, kai įvykis yra ką tik įvykęs ar kai reaguojama į informaciją apie galimos prievartos faktus, tai mūsų organizacijos intervencija nėra tokia plati. Į mus kreipiasi vaikai ir šeimos, kuriose prieš vaikus yra naudojama prievarta ar yra buvę tokių atvejų. Tiesiogiai kreipiasi nedidelė dalis. Todėl kai kuriais atvejais mes bendradarbiaujame su Vaiko teisių apsaugos tarnyba, su mokykla ir kitomis institucijomis. Juk pats prievartos faktas nėra liga. Seksualinė prievarta prieš vaiką yra kompleksinis socialinis reiškinys, kuriame dalyvauja ne vien vaikas bei jo šeima, bet ir visa aplinka, vienaip ar kitaip reaguodama į tą faktą. Nuo šios reakcijos nemaža dalimi priklauso vaiko ir visos šeimos tolimesnis likimas.Tai gali būti ir psichokos liga ar adaptacijos sutrikimas. Jei aplinkiniai žmonės atstumia, nebendrauja su tokia šeima, tai jos nariams būna labai sunku. Jeigu dauguma aplinkos žmonių būtų atviresni, supratingesni, išreikštų didesnę paramą bei palaikymą nukentėjusiam vaikui ir jo šeimai, atsirastų daugiau galimybių padėti.

Paramos vaikams centras dalyvauja įvairiose prevencinėse programose. Pvz., vienoje iš jų buvo organizuojami multidisciplininių komandų kūrimo seminarai. Prieš tris metus iš kiekvieno Lietuvos rajono ir didesnio miesto kvietėme atvykti pediatrus, psichiatrus, psichologus, pedagogus, socialinius darbuotojus, žurnalistus bei teisininkus. Skatindami juos tarpusavyje bendradarbiauti, mokėme įvairių sričių specialistų komandinio darbo principų. Nes viena institucija (o tuo labiau vienas jos atstovas) seksualinės prievartos prieš vaikus problemos negali išspręsti. Todėl būtina žinoti, kuo galime padėti patys ir kokią pagalbą teikia kitos institucijos ar organizacijos: kur galima kreiptis kai toks faktas iškyla, kur nusiųsti, ką galima padaryti iš savo pusės, kokia yra teisinė situacija, ką reikėtų daryti su skriaudiku ir pan. Apie tai ir buvo kalbama multidisciplininių komandų kūrimo seminaruose.

Vėliau organizavome daugiau specializuotus seminarus, kurių metu mokyklų psichologams suteikėme daugiau žinių apie seksualinę prievartą.

Programos "Mokykla be prievartos" vykdymo metu aplankėme apie 60 Lietuvos mokyklų, kuriose mokytojams surengėme seminarus apie komandinio darbo principus, emocinės, fizinės ir seksualinės prievartos prieš vaikus apraiškas mokykloje ir visuomenėje. Nes mokykla yra ta vieta, kur tos prievartos tikrai yra nemažai, kur ji labiau pastebima ir dėl didelės vaikų koncentracijos. šių seminarų programos dalis buvo skirta individualių planų kūrimui. Šiais planais siekta numatyti veiksmus, kurių pagalba būtų sprendžiamos konkrečios mokyklos problemos, susijusios su prievarta prieš vaikus, alkoholizmu, narkomanija. Vėliau kartu su aktyviausiomis mokyklomis, talkinant kolegoms iš Lenkijos fondo "Niekieno vaikai" ("Nobody's children Fundation"), surengėme seminarus apie šeimas, kuriose piktnaudžiaujama narkotikais ir alkoholiu.

Be to, bendradarbiaudami su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, socialiniams darbuotojams ir Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojams rengiame nuolatinius kursus "Probleminė šeima". Jų metu didelį dėmesį skiriame seksualinės prievartos šeimoje ar globoje problemai.

Situacija keičiasi. Dar 1995 metais Sveikatos apsaugos ministerija teigė, kad Lietuvoje seksualinės prievartos atvejų nėra. Šiandien ši problema vis dažniau pripažįstama. Tikriausiai taip būna su bet kokia kita negerove, kuomet pradžioje visiems atrodo, jog problemos nėra ir negali būti. Galų gale paaiškėjo, kad seksualinė prievarta prieš vaikus Lietuvoje egzistuoja, tačiau, mano nuomone, šio reiškinio mastais mes nei pranokstame kitas valstybes, nei atsiliekame nuo jų. Bent jau tarp profesonalų, kurie tiesiogiai dirba su vaikais, problema vis daugiau pripažįstama. Didžioji dalis plačiosios visuomenės dar dažnai mano, kad tai yra neteisybė, išsigalvojimas, kažkokios pasakos arba prievartą sieja tik su marginalais, ypatingai antisocialiomis ir disfunkciškomis šeimomis. Iš tikrųjų prievartos paplitimo ribos yra platesnės.

Paramos vaikams centras nemažai dėmesio skiria leidybai. Esame išleidę dviejų dalių knygelę"Tikra knygelė apie skriaudą', knygelę apie krizes (po traumuojančio seksualinės prievartos įvykio vaikui ar paaugliui gali atsirasti depresija, kilti savižudybės idėjos) rašė mūsų bendradarbiai. Taip pat išvertėme ir paruošėme spausdinti keletą gerų profesinių knygų - vadovų, kurie šiuo metu darlaukia spausdinimo.

Pradėjome dirbti ir su policijos darbuojais. Mokome juos suprasti šią problemą, susigaudyti situacijoje. Mano įsitikinimu, svarbu išsiaiškinti kaip viena ar kita profesinė kategorija supranta prievartą, kaip reaguoja jos atvejais. Nes nuo to kaip reiškinys yra suprantamas ir įsivaizduojamas, priklauso ir tai, kokių veiksmų bus imtasi. Fizinės prievartos atvejais dažniausiai nugali įsitikinimas, jog sustabdyti prievartą galime tik panaudoję dar didesnę fizinę prievartą. Tačiau tokios radikalios priemonės padeda tik kraštutiniais atvejais. Ypatingai vaikų ir paauglių auklėjime (taip pat ir seksualinės prievartos atvejais) reikia surasti subtilesnių poveikio priemonių. Todėl būtina ugdyti pastabumą, kuris padėtų atskirti normalų vaiko seksualinį susidomėjimą nuo elgesio, kuomet pasikartojantys ir įkyrūs veiksmai bei kiti simptomai gali liudyti apie reikšmingesnes problemas ir sutrikimus. Profesonalai (psichologai, socialiniai darbuotojai) paprastai turi tokių žinių ir įgūdžių, o kitiems specialistams, savo darbe taip pat susiduriantiems su vaikais ir jų problemomis, reikia suteikti žinias ir patyrimą.

Kuo ypatingas praktinis darbas su seksualinę prievartą patyrusiais vaikais?

- Tiesioginis konsiltacinis darbas sudaro ketvirtį visos mūsų veiklos. Teikiame konsultavimo paslaugas vaikams, paaugliams, jų tėvams, suaugusiems. Dalis iš besikreipiančių vaikų iš tikrųjų yra patyrę seksualinę prievartą. Bendrąja prasme darbas su jais niekuo nesiskiria, vyksta pagal tuos pačius konsultacijos principus ir dėsnius. Tačiau galima išskirti du svarbius dalykus - išorinę aplinką, kurioje tas vaikas gyvena, ir jo vidinę būseną bei savijautą. Tad svarbu išsiaiškinti ar reikia paveikti ir išorinį vaiko pasaulį. Pavyzdžiui, jei vartosite vaistus, bet vis tiek vaikščiosite neužsirišęs šaliko, tai tikėtina, jog net ir geriausi vaistai jums nepadės pasveikti. Mano nuomone, šis principas galioja ir psichoterapijoje. O aplinkos keitimas reikalauja bendrų pastangų.

Dar vienas pastebėjimas. Jeigu žmogus neturėjo galimybės savyje permąstyti ar kartu su kitais jį suprantančiais žmonėmis aptarti ir taip viduje susidėlioti, "suvirškinti" savo sunkų patyrimą, tai jis dėl to labai kenčia. Kartais žmogus to nesuvokia, nesusieja savo patirties su dabartyje pasireiškiančiais simptomais, gyvenimo nesėkmėmis (būtina paminėti, kad taip būna ne visiems). Todėl svarbu įsisąmoninti, suprasti kas atsitiko, pasverti savo emocijas (dažnai tokiais atvejais išgyvenama kaltė, gėda, apsinuoginimo jausmas) ir kažkaip įprasminti naują patyrimą. Konsultacijos metu nekalbame apie įvykusį faktą. Kalbame apie viso gyvenimo istoriją, kurioje prievartos faktai užima labai svarbią vietą ir net gali lemti tolimesnį žmonių laimingumo ir sėkmingumo patyrimą. Patyrusioms prievartą moterims ir po keliolikos metų gali atsirasti rimtų gyvenimo problemų ir sunkumų, kylančių būtent iš šios skaudžios patirties. O ją būtų galima palyginti su kadaise sužeisto kareivio kūne įstrigusia kulka, kurios dėl vienos ar kitos priežasties negalima išoperuoti, tačiau vos tik sujudėjus labai skauda. Tad psichoterapijos metu vyksta tos patirties "pervirškinimas", perdirbimas, naujas įprasminimas. Siekiant teigiamų pokyčių šiame procese reikalingas palaikymas, nes išgyvenamas didelis skausmas.

Kaip Paramos vaikams centras žada prisidėti prie šios problemos sprendimo ateityje?

- Mano nuomone, Paramos vaikams centras yra atlikęs labai didelį darbą. O jei dar prisiminsime, jog pačioje pradžioje dirbo tik du nuolatiniai darbuotojai, tai tos veiklos mastai gali pasirodyti dar įspūdingesni. Tačiau geras yra klausimas, ką dar galėtume nuveikti šioje srityje. Mano nuomone, reikėtų išsirinkti ir išskirti organizacijos veikloje tam tikrus prioritetus. Aš matau du kelius. Vienas iš jų būtų labiau "ėjimas į plotį", t.y. daugelio sričių aprėpimas, visuomenės sąmoningumo kėlimas ir supažindinimas su seksualinės prievartos prieš vaikus problema. O kitą kelią būtų galima pavadinti "ėjimu į gylį". Tuomet didžiausias dėmesys būtų skirtas rimtam kitų specialistų parengimui darbui su tokiais atvejais. Nes vieniems viską aprėpti yra neįmanoma, todėl būtina tomis žiniomis ir patirtimi pasidalinti su kitais. Dabartinėje savo veikloje mes stengiamės suderinti abi šias kryptis.

Ar palanki Jūsų veiklai bendra Lietuvos situacija?

- Globalūs pasikeitimai, kuomet iš tiesų tikimasi gilių ir rimtų pokyčių, staiga neįvyksta. Radikalūs, revoliuciniai pokyčiai dažniausiai pakeičia išorinius dalykus, o žmonių sąmonė lieka nepakitusi (neretai revoliucijų metu kėsinamasi sąmonę sulaužyti). Mano nuomone, prievartos faktas turėtų būti suvokiamas kaip socialinis reiškinys. Nes kas yra prievarta? Ar aštuntą valandą vakaro rodyti smurto ir sekso kultūrą propoguojančius filmus per televiziją nėra prievarta prieš visus Lietuvos vaikus? Be to, būtinas supratimas ir pripažinimas, kad tas reiškinys egzistuoja. Realus suvokimas, kad tai gali atsitikti ir su jumis, ir su manimi, ir su mūsų kaimynu, ir su mūsų vaikais, gali būti akstinu skirti daugiau dėmesio šiai problemai. O šiuo metu seksualinės prievartos prieš vaikus atvejais visuomenę valdo įvairūs klaidingi įsitikinimai ir nuostatos. Pavyzdžiui, kad vaikas meluoja norėdamas pakenkti tėčiui, mamai ar dar kam nors. Mano nuomone, šioje situacijoje traumuojamas tiek tas, kuris prisipažino, tiek tas, kuris stengėsi palaikyti tą prisipažinusį.Todėl neretai baiminamasi galimų rūpesčių, nervų eikvojimo, nerimo ir pan. O kai tai taps gerai suvokiamu reiškiniu, taip pat priimamu kaip ir kiti blogi reiškiniai, tai tuomet atsiras ir institucijos, pajėgios rimtai spręsti šią problemą. Tikėkimės, kad tokie pasikeitimai įvyks per ateinančius 10 metų.

Dar norėčiau paminėti žiniasklaidos, atkuriančios bendrą mūsų gyvenimo bei kultūros vaizdą ir per jį veikiančios visuomenės nuostatas, atsakomybę. Negalime leisti vaikams gyventi tokioje akivaizdžioje sekso ir prievartos skatinimo kultūroje.

Su tuo susijęs ir bausmių sistemos klausimas. Lietuvoje labai populiarios fizinės bausmės, neretai peraugančios į žiaurią prievartą. Tad kuo dažniau visi sugebės rasti alternatyvių prievartiniams vaikų drausminimo būdų, tuo labiau sumažės žiaurių psichologinių ir fizinių bausmių.

Ačiū už pokalbį.